Sukoncentravus dėmesį į Pakylėtuosius Valdovus (skaitant jų laiškus, su jais bendraujant mintyse, meldžiantis jiems) jūs atveriate savo energinį lauką jų šviesos spinduliams. Kol yra sukoncentruota mintis į Mokytoją, tol Jis gali jums atsiusti savo energiją. Jūs gaunate didžiulį palaikymą, nes jūsų energinis laukas prisipildys švarios energijos, kurią taip sunku patiems suformuoti. Ir kuo dažniau sukoncentruojate dėmesį į Mokytoją, tuo dažniau save apvalote ir savo energetiką užpildote jų vibracijomis. Jų vibracijos labai aukšto lygio, jie gali suteikti jėgos jūsų geriems veiksmams, jūsų ramiai nuotaikai išlaikyti. Nemanykite, kad piktnaudžiaujate Mokytojų gerumu, jei apie juos nuolat galvojate ir prašote jų palaikymo, jų energijos. Gali būti, kad jūs suformuojate egoistinius troškimus arba jūsų kasdienė veikla neatspindi tyrumo – vadinasi jūs tikrai iššvaistote jų energiją ir dar prašote. Tokiu atveju Mokytojas jums suformuos išbandymus, kuriais patikrins jūsų ego stiprumą ir jeigu pasitvirtins, kad tyras ketinimas tai ne siekis, o tik gerumo akimirka, Mokytojas jums nebeatsivers. Galėsite koncentruoti dėmesį kiek norėsite, maldauti, prašyti pagalbos ar atsiprašinėti – reakcijos nebus tol, kol jūs savo kasdiene veikla ir savo ryžtu neįtikinsite, kad galite keistis. Atsiprašymu nieko nepakeisite. Neįvykdei Mokytojo užduoties, ar iššvaistei Jo duotą palaikymo energiją neigiamiems jausmams ar mintims formuoti, tu netenki pasitikėjimo. O žmogui, kuriuo negali pasitikėti Mokytojas, duodamas naujas išbandymo laikotarpis. Žmogus gali susigrąžinti pasitikėjimą, bet gali jo netekti labai ilgam laikui. Tik žmogaus veikla, jo minčių ir jausmų švarumas gali grąžinti pasitikėjimą Mokytojui. Prašymai, norai ir atsiprašymai, čia neturi jokios galios. Turi įrodyti savo gerumu, kam esi pasiryžęs, kiek sutinki aukoti vardan ryšio su Mokytoju. Aukoti tenka daug. Tenka aukoti savo asmeninį gyvenimą. Jo nebelieka. Ir jeigu tavo suvokime nėra žinojimo vardan ko iš tikrųjų gyveni, tau atsisakyti visko bus per sunku. Vadinasi, Mokinio kelias ne tau. Dar ne tavo laikas.
Tu gali klysti, gali nesuprasti nurodymų, pamokų reikšmės, bet užtenka tavo siekio, tavo ryžto eiti šviesos keliu ir Mokytojas bus šalia. Jis tam ir vadinasi Mokytoju, kad tau padėtų, tave palaikytų, tau padėtų suformuoti teisingą suvokimą apie pasaulį. Jeigu tu būtum tobulas – tai pats būtum Mokytoju. Bet ar yra tobulų žmonių? Nėra, nes tobulybei nėra ribų, nes tobulybės apibrėžti neįmanoma. Kiekvienas žmogus tai supranta skirtingai ir nustatyti kas tobula, o kas ne – neįmanoma. Tobulumas – santykinis dalykas. Bet Mokytojas, kuris jau yra pakylėjęs savo sąmonę į aukštesnį energinį lygmenį, suvokia, ko turi siekti žmogus. Suvokia, ką būtų galima vadinti Tobulybe žmonių atžvilgiu. Todėl Jis žino kaip padėti žmogui, kad jis nugyventų savo gyvenimą teisingai ir kad žmogus geriausiai save išreikštų toje savo kasdienybėje, tame įsikūnijimo laikotarpyje.
Vienas Mokytojas gali turėti šimtus mokinių. Jo energijos, jo suvokimo užtenka aprėpti visumą. Mokytojas skaito Akašos kronikas. Jis mato ir suvokia visus priežasties ir pasekmės niuansus. Jis žino, ką žmogus turi atidirbti, kad atlaisvintų savo sąmonę, kad atlaisvintų Meilės pratekėjimą iš Dievo į žmogų. Mokytojas suvokia Matricos tikslus. Jis žino kur link eina žmonija ir kur link turėtų eiti žmogus. Jis žino, kaip pakreipti žmogaus pasirinkimus, kad žmonijos kelias atitiktų Matricos suformuotus tikslus. Jeigu Mokytojui iškyla klausimas, Jis tariasi su Aukštesnėmis Jėgomis. Mokytojas neklysta padėdamas žmogui. Bet jis turi savo pamokas, savo tobulėjimo kelią ir už savo klaidas atsako prieš savo Mokytoją.
Mokytojo ir mokinio santykis persipina įvairiausiuose lygmenyse. Žmogus žmogui nuolat yra Mokytojas ir nuolat yra mokinys. Jūs savo kasdienėse situacijose nuolat save mokote arba sudarote sąlygas kitiems gauti reikiamas pamokas. Jūs neįsigilinate, kada esate mokytojas, o kada mokinys, bet tai ir neturi reikšmės. Bet kai turi Mokytoją iš subtiliojo pasaulio, tai Jį turi gerbti, turi juo besąlygiškai pasitikėti ir klausyti Jo nurodymų. Nes Mokytojas mato ir suvokia daug daugiau nei Jo mokinys – žmogus. Ryšį su savo Mokytoju reikia labai vertinti ir saugoti, nes bet kurią akimirką galite jo netekti. Nes tu visados gali padaryti klaidą, gali save sureikšminti ir atitolti nuo Mokytojo savo noru, pačiam to net nepastebint. Susireikšminimas, tai jau egoizmas, tai jau asmeniškumas, o visa tai suformuoja atotrūkį tarp Mokytojo ir mokinio. Gali klysti ir mokytis, bet savanoriškai suformuoti atotrūkį dėl iškilusio egoizmo negali. Ego nesusidegina ir neišnyksta. Ego pasitraukia, kai tavo širdyje dega tyra šviesa. Bet jeigu tu savo tyrumą užterši kai kuriomis mintimis ar troškimais, tai ego įsitvirtins joje, sugrąžindamas tau visas blogas emocijas ir visą negatyvumą. Tamsos jėgos džiūgaus užėmusios širdį energetiškai stipraus žmogaus. Tokio žmogaus mintis ir jausmas turi didesnę jėgą nei kitų, todėl ir tamsos jėgas pamaitina daugiau.
Jūs niekada nesate apsaugoti nuo savo klaidų. Dievas bejėgis prieš jūsų pasirinkimus, Pakylėtieji Valdovai bejėgiai prieš jūsų pasirinkimus. Jie gali duoti pamokas, mėginti jums parodyti jūsų klaidas, bet priversti elgtis kitaip – negali. Žmogus turi laisvą valią. Jis kuria savo gyvenimą. Ir jeigu jis pasirenka asmeniškumą, egoistiškumą – niekas negali jam sutrukdyti. Mokytojo širdis prisipildys skausmu, bet Jis galės tik laukti, kol žmogus pats savarankiškai panorės grįžti į šviesos kelią ir savo norą įrodys veiksmais. Mokytojas niekados nėra užtikrintas, kad jo mokinys pasielgs teisingai, bet tai nesutrukdys Mokytojo norui žmogui padėti. Tai prisiminkite, kad labiausiai jums kenkia jūsų pačių elgesys. Niekas negali pažeisti tyros širdies. Jeigu tu pats į savo širdį įleisi abejonę, nusivylimą, pavydą – tavo širdis nebus tyra. Joje bus negatyvumo siūleliai į kuriuos visa jėga mėgins sugrįžti aplinkos negatyvumas.
Eidami mokymo keliu saugokite savo širdį nuo pačių blogiausių minčių ir emocijų. Jūsų valia išjausti tokius jausmus, kokius norite išjausti ir Pakylėtieji Valdovai nepajėgs jūsų jausmų suvaldyti. Tai jūsų prigimtinė teisė – elgtis taip, kaip jūs to norite. Gyventi taip, kaip jūs tai mokate ir norite. Jūs esate savo gyvenimo kūrėjai. Jūs į savo gyvenimą įnešate tai, ką norite įnešti iš bendrosios sąmonės.
Nieko nebus šalia jūsų, ko nėra jūsų mintyse ar jausmuose. Kam skiriate nors akimirką savo dėmesio – tas egzistuoja jūsų gyvenime. O jūs savo dėmesį ne visados sąmoningai valdote. Teisingiau, beveik nevaldote šio proceso. Mintys ir jausmai šokinėja nuo bet kokio dirgiklio. Jūs nuolat kuriate chaosą ir tame chaose nėra tvarkos. Visatoje egzistuojantį chaosą valdo Dievas, o jūs savo chaoso nesuvaldote. Jūs nesugebate valdyti savo gyvenimo taip, kad galėtumėte suformuoti visos dienos įvykius taip, kaip norėtumėte. Visus, iki menkiausio nutikimo gatvėje, parduotuvėje ir t.t. Jūs prabudę ryte turėtumėte žinoti viską, ką nuveiksite ir viską, kas su jumis atsitiks tą dieną ir suvokti kokią naudą įnešite į Amžinybę su šia diena. Ir tai bus įmanoma, nors dar negreitai. Mintys turi būti tokios, kokių tikrai norite, jausmai tokie, kokių norite, o ne tokie, kokius jums iššaukia dienos įvykiai, sutikti žmonės. Jūs turite daug ką nuveikti šiame įsikūnijime, todėl neskirkite laiko tuštiems pokalbiams, apkalboms, intrigoms, TV žiūrėjimui ir t.t. Skirkite laiką savianalizei, savikontrolei ir kūrybai.
Žmogus turi instinktų paremtą kūno sąmonę. Ši struktūra priklauso materijai, be jos neįmanoma veikla Žemėje. Šią struktūrą valdo protas. Tai yra materijos dalys. Bet žmogaus kūnas su jo protu ir instinktų paremta kūno sąmone, negali egzistuoti be sielos. Sielos sąmonė susijungia su žmogaus kūno sąmone, jos visados egzistuoja kartu. Bet gali būti, kad žmogaus sąmonė, išreikšdama grubius instinktus, gali būti labai agresyvi ir neužleisti vietos sielos sąmonei. Tokiu atveju labai pasireiškia žmogaus ego. Žmogus kovoja dėl išlikimo, yra agresyvus, susireikšminęs, tikras kovotojas, kuris kovoja tik už save, net pažemindamas kitus žmones. Tada sielos sąmonė neturi galimybės pasireikšti per žmogaus sąmonę dėl žmogaus formuojamų ir išskleidžiamų į aplinką žemų vibracijų. Sielos sąmonė tarsi miega. Ji nėra pajėgi savęs išreikšti ir jos išraiška tampa labai apribota.
Reikia prisiminti, kad siela yra viena svarbiausių žmogaus sudedamųjų dalių, nes būtent sielos sąmonė, kuri atstovauja Aukščiausiąją Sąmonę, susilieja su žemiškąja sąmone (žmogaus kūno sąmone) ir taip prasideda subtiliosios energijos išraiška materijoje. Siela yra Dievo dalis, tai yra visumos dalis. Dievas save išreiškia per esybės ir sielos sąmonę. Žmogaus protas ir kūnas yra tik įrankiai. Ir jeigu žmogaus sąmonė neleidžia pasireikšti su sielos sąmonei, tai toks įsikūnijimas neduoda visiškai jokio progreso sielai, nesuteikia galimybės Dievo išraiškai per save. Siela lieka būdravimo stadijoje, bet ne veiklos stadijoje. Po kūno mirties ji ir lieka toje būdravimo stadijoje. Jeigu nebuvo įgyvendintos sielos užduotys, tai neįvyko jokių pasikeitimų, kurių dėka būtų galima formuoti savo judėjimą pirmyn. Vadinasi, siela ir po kūno mirties lieka tam tikrame energiniame lygmenyje, kur nevyksta jokie mokymai. Siela, naujai įsikūnydama, vėl grįžta į tą patį energetinį lygmenį iš kurio išėjo, nes jai nepavyko prabudinti žmogiškosios sąmonės prieš tai buvusiame įsikūnijime.
Žmogaus gyvenime nuolat būna įvykių, kurie paskatina žmogų atsiverti sielos sąmonei. Bet jeigu yra didelis ego, didelis savęs aukštinimas, tai žmogus neatkreipia dėmesio į tuos postūmius ir nepriima teisingo sprendimo. Angelai labai dažnai suformuoja įvykius, kurie padeda atsiskleisti žmogaus gerajai pusei (ir jiems dažnai pavyksta), tada žmogus bent maža dalelyte atsiveria šviesai ir suteikia sielai galimybę „sužibėti“ – bent trumpam įeiti į žmogaus kūno sąmonę ir palikti ten kitokį suvokimą apie pasaulį. Dažnai susiformuoja koks nors skaudus įvykis, kurį išgyvenus žmogus pradeda kitaip vertinti savo gyvenimą. Ir siela prabunda, tai yra, sielos sąmonė įsilieja į žmogaus kūno sąmonę. Susidaro viena bendra struktūra: sąmonė, kurios pagalba galima išraiška materijoje ir kita sąmonės dalis, kuri atstovauja Aukščiausiąją Sąmonę. Dvi sąmonės dalys, kur viena reiškiasi išoriniame pasaulyje, o kita – vidiniame pasaulyje. Bet jos abi turi įtakos viena kitai. Tas, kas sukuriama Žemėje, pereina į vidinį pasaulį. Tai, kas egzistuoja vidiniame pasaulyje – pasireiškia Žemės erdvėje. Kai apsijungia žemiškoji sąmonė su sielos sąmone, vyksta žmogaus branda. Vyksta procesai, kurie skatina dvasinį augimą. Tokiu atveju, po kūno mirties, sielos sąmonė jau būna įtakojama žemiškoje veikloje suformuotų patirčių, todėl ji „eina į mokymus“. Ji pakyla į tam tikrą energinį lygmenį, kuris priklauso nuo gerosios energijos suformuoto kiekio, ir pradeda analizę ką nuveikė, ko nenuveikė, kaip reikėtų suformuoti gyvenimo įvykius, kad galėtų pasireikšti tam tikri gebėjimai, kad galėtų geriausiai atsiskleisti žmogus, įgyvendinantis Dievo valią Žemėje. Tada parenkamos situacijos kur ir kada gyventi, su kokiais žmonėmis susitikti ir visados yra suformuojamos galimybės susitikti su karmiškai susietais žmonėmis, kad būtų galimybė atrišti karminius ryšius, arba kartu toliau bręsti. Galimybės yra numatomos, bet nebūtinai jos išsipildo, nes žmogus daro savo pasirinkimus ir tų galimybių gali atsisakyti (žinoma, žmogus nesuvokia, kad atsisako galimybių išspręsti karminius ryšius). Bet, gal būt, jis ir nėra tinkamai pasiruošęs išspręsti tuos ryšius, todėl, vedamas vidinio balso, atsisako tų galimybių.
Po kūno mirties, siela gauna kuratorių, kuris ją moko, su ja bendrauja, analizuoja buvusius įvykius ir kas buvo pasiekta Žemėje. Siela, neapribota Žemės vibracijų, sugeba suvokti gyvenimo principus ir sugeba įvertinti tai, ką Žemėje darė blogai. Čia nėra jokių atgailavimų, jokių nuodėmių atpirkimo mechanizmo. Šioje stadijoje yra aiškinamasi, kokias klaidas padarė siela, būdama įsikūnijime ir ką bei kaip galima pataisyti. Atgailauti ir atstatyti klaidas galima tik būnant įsikūnijime. Tik būnant įsikūnijime suformuotą neigiamą energiją galima pakeisti teigiama energija. Todėl nėra skaistyklos, kurioje atgailaujama už nuodėmes. Yra sfera, kurioje aiškinama, ką siela, būdama įsikūnijime, darė teisingai, o ką neteisingai. Ir norint atidirbti už tai, kas buvo neteisingai formuojama yra planuojami tam tikri įvykiai būsimo gyvenimo, kuriuos žmogus turės išgyventi (tai galite laikyti likimu). Be tų įvykių išgyvenimo, žmogus nepajėgs ištaisyti buvusio įsikūnijimo klaidų. Tokiu atveju drąsiai galima sakyti – nuo likimo nepabėgsi. Nes būtent tu, tavo siela, nustatė įvykius, kuriuos turi išgyventi, kad atitaisytum klaidas.