Negatyvumas negali atrasti jokio sąlyčio taško su kitu pasauliu. Nesakau, kad nėra daugiau pasaulių, kur nebūtų negatyvumo. Yra daugybė tokių pasaulių, bet jie yra atskirti nuo poveikio Amžinybės erdvei. Jie (kaip ir Žemė) egzistuoja Amžinybės erdvėje, bet jie tarsi uždaryti savo veikimo zonoje ir visiškai apriboti nuo bendro gyvenimo. O norint įsitvirtinti bendrame gyvenime, gyvybės forma turi pakelti savo vibracijas ir, pirmiausia, suformuoti savo gyvenimo projekciją į bendrą erdvę. Tada ieškomi sąlyčio taškai, kurie leistų tai gyvybės formai įsitvirtinti bendroje Amžinybės erdvėje. Ir kai randami bendri sąlyčio taškai, kai yra suderinamos galimybės bendram gyvenimui, tada paralelinis gyvenimas išnyksta ir užleidžia vietą tikram gyvenimui Amžinybės erdvėje. Šiuo metu Žemė yra toje stadijoje, kai žmogus gali pradėti kurti savo paralelinį gyvenimą Amžinybės erdvėje. Tai jau vyksta nuo to momento, kai žmogus tapo sąmoninga gyvybe ir jo energinio lauko vibracijos peržengė tam tikrą energinį lygmenį. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek metų vyksta tas procesas, bet buvo žmonių, kurie jau galėjo išeiti į tą erdvę su savo minčių projekcija. Bet dauguma žmonių vis dar gyvena atskirtyje nuo amžinybės erdvės. Aukščiausieji protai, kurie paremti aukščiausios dvasios energija, pajėgė suformuoti savo projekcijas į paralelinį pasaulį. Jie toliau gyvena Žemės erdvėje, jie egzistuoja tam tikrame energiniame lygyje, bet savo veiklos projekciją jau yra įtvirtinę Amžinybės erdvėje ir kai įsikūnija vėl tęsia savo projekcijos veiklą toje erdvėje. O jeigu tuo metu dar nėra pajėgūs pasiekti savo buvusio įsikūnijimo subtilumo, turi augti Žemėje, kelti savo vibracijas ir pasiekimus į tam tikrą lygmenį, prisijungti prie savo formuojamos projekcijos. Dar kartą sakau, kad labai mažai žmonių yra įtvirtinę savo projekciją tame paraleliniame pasaulyje. Tie žmonės turėjo būti ne tik protingi, bet ir sugebantys suformuoti besąlyginės meilės energiją, bei mokantys tinkamai elgtis Žemėje, kad neiššvaistytų savo energijos, o sukoncentruotų dėmesį į tai, ką veikia, mąsto, jaučia vienu metu. Šių žmonių paraleliniai pasauliai jau materializavosi toje erdvėje, bet jie negalėjo atspindėti visos žmonijos gyvenimo stiliaus, todėl daryti apčiuopiamą įtaką Amžinybės erdvės gyvenimui dar negalėjo. Bet tai sudarė sąlygas atverti „langines“ žmonėms formuoti projekcijas į tą erdvę ir įsilieti į bendros erdvės gyvenimą. Žmogus turi tapti atsakingu Žemės ir Visatos gyventoju. Visatos gyventoju tampant, reikia prisiimti dar daugiau atsakomybės už savo veiksmus, mintis, jausmus. Jūs negalite formuoti projekcijų, kurios pažeistų bendros erdvės gyvenimo darną. Jeigu jau įsiliejate į bendrąją erdvę, jūs turite pamiršti kaip gyvena eilinis Žemės gyventojas. Jūs turite suformuoti didžiulę atsakomybę už kiekvieną savo žodį, mintį, jausmą, veiksmą. Jūs turite suvokti savo veiksmų pasekmes ne tik sau, ne tik aplinkiniams žmonėms, bet ir kitoms gyvybės formoms, kurios siekia įsilieti į Tiesos pažinimo kelią, kurios kartu su jumis eina augimo link, brandos link. Aukščiausios Sąmonės išjautimo link.
Amžinybės erdvėje susilieja pasauliai tam tikrų Visatų. Vėliau, kai jau susiformuoja ne projekcija, o tikrasis gyvenimas, tada tam tikrų Visatų dalys apsijungia į dar didesnius derinius. Įeinama į dar aukštesnio lygio gyvenimo erdvę ir taip nuolat vystomasi iki begalybės. Nes Aukščiausioji Sąmonė egzistuoja amžinai. Ji save nuolat atnaujina kūryboje (materialioje išraiškoje). O jeigu nuolat save atnaujina, vadinasi sudaro sąlygas dar labiau tobulėti, augti. Todėl vystymosi procesas negali būti baigtinis. Aukščiausioji Sąmonė nuolat save atnaujina kūryboje ir nuolat suformuoja aukštesnio lygio vystymosi galimybę. Šiame didžiuliame procese yra milijonai formų gyvybių, kurios egzistuoja tiek savo uždarose zonose, tiek apjungtose Matricų zonose.
Jūs iš savo namų naktį matote tam tikrą spektrą žvaigždžių. Iš kitos Žemės vietos matytumėte kitą spektrą žvaigždžių. Astronomai yra suformavę žvaigždžių žemėlapį, kurios matosi nuo visos Žemės paviršiaus. Ir tų žvaigždžių yra milijonai. O jeigu paimtumėte kitą planetą ir iš jos į dangų žiūrėtumėte, tai matytumėte kitokį spektrą žvaigždžių. Jūs savo regima akimi negalite aprėpti viso žvaigždyno. Jūs galite tik spėti ar mėginti apskaičiuoti kiek yra žvaigždžių, bet jūs negalite paneigti, kad žvaigždžių yra daug, kad galaktikų yra daug. Todėl jūs negalite paneigti ir to, kad kitose galaktikose yra gyvybės. Jūs to paprasčiausiai nemokate įrodyti. Bet, kaip negalite įrodyti, kad nėra ten sąmoningos gyvybės, taip negalite paneigti, kad ten gali būti gyvybė. Ginčytis, kad nėra gyvybės kitose galaktikose, nėra prasmės. Jums lieka arba tikėti tuo, kas čia pateikiama arba netikėti. Ir nėra taip svarbu ar tikėsite, ar neigsite. Man svarbu, kad jūs turėtumėte į savo minčių diapazoną įsileidę mintį apie Amžinybės gyvenimą, ateis laikas ir suvoksite daugiau. Žiulio Verno romanai savo laiku buvo aukščiausio lygio fantastika. Dabar tai jūsų kasdienybė. Niekuomet negalite atmesti idėjos, kad tai, kas dabar fantastika, kažkada bus realybė. Nes mintys viską materializuoja. O į jūsų galvą ateina tik ta mintis, kuri turi realų pagrindą materialioje ar nematerialioje plotmėje. Jeigu jūs ir ne viską suvoksite, skaitydami šią knygą, jeigu čia ir yra tam tikrų spragų, bet esmė yra pateikiama. Ir bus laikas, kai galėsiu kalbėti konkrečiau, aiškiau, nes žmogus pajėgs suvokti daugiau. Žodžiais apibūdinti to, ko žmogus nėra gyvenime išjautęs, yra be galo sunku. Nėra atitikmens žodžio tam, ką gali išjausti praplėtęs savo suvokimą.
Žmogus, gyvendamas Žemėje, gali formuoti projekciją į Amžinybės erdvę. Dar kitaip tariant, jo gyvenimas Žemėje formuoja paralelinį gyvenimą Amžinybės erdvėje. Kol kas, tas paralelinis gyvenimas neveikia pats savarankiškai. Yra tik suderinama, kas iš žmogaus veiklos tinka Amžinybės erdvės veiklai. Į šią erdvę turi būti nustatytos labai tikslios projekcijos to, ką žmogus išgyvena ir kuria Žemėje. Turi būti „nuskaityti“ konkretūs faktai, o ne tikimybės, kaip žmogus elgtųsi vienu ar kitu momentu. Negalime derinti žmonių gyvenimo su Visatos gyvenimu pasiremiant tik tikimybe. Paskaičiavimai visados gali keistis dėl tam tikrų naujų kintamųjų. Todėl į projekciją tvirtinasi tik faktai. Paralelinis pasaulis turi atspindėti žmogaus gyvenimą Žemėje, jo veiklą. Bet projekcijoje neturi egzistuoti tikimybė, nes tikimybė neleidžia surasti sąlyčio taškų su kitų pasaulių gyvenimu.
O kaip formuojasi faktai? Kai žmogus jau yra atitinkamo suvokimo ir jo veiksmų, minties, jausmo energija yra aukštų vibracijų, jis gali daryti projekcijas į Amžinybės erdvę. To sąmoningai (ar nesąmoningai) nepadarysi. Projekcija automatiškai formuojasi toje erdvėje, jeigu žmogus elgiasi pagal tam tikrą formą. Didžiausią įtaką faktui suformuoti turi žmogaus gebėjimas sukoncentruoti savo mintį ir jausmą į tai, ką veikia konkrečią akimirką. Minties, jausmo ir veiksmo energija apsijungia, išryškėja faktas – aš tą veikiu – ir tas faktas užsitvirtina projekcijos būdu paralelinėje Amžinybės erdvės zonoje. Supraskite, Amžinybės erdvė nėra paralelinis pasaulis. Tik jūs, žmonės (šiuo atveju) formuojate savo paralelinį pasaulį, kurio pagrindu yra nustatoma ar derinsis žmogaus gyvenimas su milijonais kitų būtybių gyvenimais. Ar sugebės žmogus tiesiogiai prisiderinti prie bendrosios erdvės ir ar galės joje veikti, jos nepažeisdamas. Ir reikia nustatyti ar žmogus gali subendrauti su kitomis gyvybės formomis. Jeigu žmogus tiesiogiai įeitų į bendrąją erdvę, tai savo nevaldomų minčių ir jausmų galia įneštų didžiulį disbalansą į bendrąją erdvę. Todėl pirmiausia norint tai išsiaiškinti, yra pasitelkiama žemiškojo gyvenimo projekcija. Tai yra, suformuojamas žmogaus paralelinis pasaulis, kuris tiesiogiai atspindi žmogaus gyvenimą ir jis įliejamas į bendro gyvenimo srautą. Bet, kadang,i tai tik paralelinis pasaulis, ten nėra minties galios, nėra veikimo galios. Tai, kaip veidrodyje atsispindi tikrasis žmogaus gyvenimas ir tai yra įmanoma įlieti į bendrą gyvenimą, bei stebėti, kiek realus Žemės vaizdas leidžia nustatyti galimybę žmogui gyventi bendrojoje erdvėje.
Amžinybės erdvės gyvenimas. Tai toks pat aiškus, tikslus ir materialus gyvenimas kaip žmogaus Žemėje. Tik jis egzistuoja aukštame energiniame lygmenyje ir apima daugybę neuždarų pasaulių. Pasauliai uždari būna tik tol, kol to pasaulio energetika yra žemo energinio lygio. Kai to pasaulio gyventojai pakelia savo vibracijas, pasaulis atsiveria bendrajai erdvei. Bendroji erdvė egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Tik žmogus dar į ją nėra įsiliejęs, bet pagal Aukščiausios Sąmonės nustatytas vystymosi kryptis, kiekviena sąmoninga būtybė iš labiausiai uždaros zonos nuolat turi pereiti į vis aukštesnio lygmens ir atviresnę gyvavimo zoną.
Kai žmogus sako, kad eina dvasinio tobulėjimo link, tai nereikia manyti, kad užtenka tik gerinti savo charakterį ir atskleisti meilę bei gerumą. Reikia aiškiai praplėsti savo sąmonės galias, kad būtų įmanoma suvokti tai, kas buvo anksčiau neįmanoma suvokti. Dvasinis tobulėjimas – tai nuolatinis savo vibracijų kėlimas, savo sąmonės atvėrimas, savo meilės jausmo išgryninimas ir sugebėjimas prisitaikyti gyventi vis kitokioje erdvėje. Jūs turite suvokti, kad gyvenate ne vieni. Jums sunku priimti idėją, kad angelai, arkangelai, Pakylėtieji Valdovai yra realūs ir su jais turite bendradarbiauti. Šiandieną jūs turite priimti idėją, kad kažkada teks gyventi bendrojoje erdvėje, su milijonais kitų sąmoningų būtybių, kad galite pažinti jų pasaulius, galite modeliuoti savo pasaulį, pasiremdami jų patirtimi ir jų sukurtais produktais. Jūs turite žinoti, kad tokia galimybė egzistuoja ir kad teks priderinti savo sąmonę prie daug aukštesnės sąmonės perduodamų impulsų. Jums galvoje smegenys „užverda“ vien mėginant suvokti Žemės elipsės subtilųjį pasaulį. O kai reikės pradėti suvokti bendrosios erdvės pasaulių gyvenimus, smegenims bus dar sunkiau. Bendrojoje erdvėje egzistuojanti informacija ir energija vis dar nėra pritaikyta prie žmogaus vibracijų. Todėl, įsiliejant nors maža dalimi į bendrąją erdvę, jūsų kūne šokinės temperatūra, sproginės ląstelės, jūsų kraujospūdis bus aukštas, įtampa didžiulė. Bet tai fizinio, astralinio, mentalinio ir eterinio kūno prisiderinimo momentas. Kai prisiderinimas įvykis, prasidės „normalus“ gyvenimas bendrojoje erdvėje. Didžiausias trukdis ir didžiausia bėda, kuri neleidžia lengvai prisiderinti prie bendrosios erdvės, tai jūsų prisirišimai prie tam tikros tiesos, prisirišimas prie kolektyvinės sąmonės. Jūsų nenoras valdyti save, nenoras keisti savo įpročius ir savo tiesas. Turite pamiršti, kad esate žmogus su savo per amžius nusistovėjusia tiesa. Tiesą teks keisti. O kai keisis jūsų tiesa, keisis ir gyvenimo būdas, keisis jūsų vertybės ir siekiai. Jeigu tam savo vidumi prieštarausite, jums bus sunku. O jeigu stengsitės priimti kaip savaime suprantamo proceso dalį, jums nebus labai skausminga nei fiziškai, nei, psichologiškai.
Tu buvai meditacijoje, kurioje buvo parodyta Šviesa, esanti už kalnų. Mokytojai tau ir sako: tu kas dieną ateik į šiuos kalnus ir medituok į šią Šviesą. Mokytojas parodė salelę, esančią aukščiau tos vietos, kur patys stovėjote. Tu atsistojai į tą vietą ir pasijutai nesaugiai. Pirma kilusi tau mintis, kad gali nukristi, kad tai nestabilu, antra, žiūrint į tą šviesą gali sudegti. Ir tu tarei: gal aš geriau atsistosiu į salelę, kuri yra žemiau mūsų. Ten tvirta, saugu, atsistosiu ir žiūrėsiu į tą Šviesą, mėgausiuosi ja. Mokytojas atsakė: štai ir yra tavo problema – tu nori saugiai stovėti ant Žemės, grožėtis tau parodyta Šviesa ir mėgautis savo dabartiniu gyvenimu. Bet tokiu atveju progreso jau nebėra. Tu stovi patogioje, komfortiškoje zonoje, matai Šviesą, ja džiaugiesi, apie ją svajoji, bet jos nebesieki. O stovint ant aukštesnės pakopėlės, kur tu jautiesi netvirtai, tarsi ant išlikimo ribos, tu sukoncentruoji dėmesį į tą Šviesą ir sieki su ja susilieti. Visas tavo kūnas dreba nuo įtampos ir nuo pastangų susilieti su ta Šviesa. Tai ir yra tikrasis tavo kelias: įtempiant visą savo galią, peržengiant visas savo ribas, siekti susilieti su ta Šviesa, o ne stovėti komforto zonoje ir mėgautis, bei svajoti apie Šviesą. Aukštesnėje stotelėje visados jausi įtampą, visados jausies ties nervinio išsekimo riba. Bet jeigu tu sukoncentruosi dėmesį į Šviesą, tu visa savo esybe sieksi su ja susilieti. Tu pamirši savo baimes ir iš jų išsivaduosi. Tai ir yra pereinamasis laikotarpis, kai žmogus iš savo aukštų vibracijų sukurtos komforto zonos pereina į dar aukštesnių vibracijų zoną ir ten išsikelia dar aukštesnius savo siekius, išsikelia dar aukštesnius reikalavimus sau. .
Kaip jūs sugebėsite priimti šią knygą, tai jau priklausys nuo jūsų gebėjimo atsiverti naujovei ir aukštoms vibracijoms. Bet, užrašant šią knygą yra užkoduojama pati aukščiausia žmogui prieinama suvokimo vibracija. Ir kas savyje atvers tą kodą, sugebės suvokti šias eilutes taip, kaip mes ir norime jas perduoti. Tas kodas – tai jūsų branda. O norėdami įlieti tokią aukštą vibraciją, mes turime pereiti per žmogaus, užrašiusio šias eilutes, energinį lauką, sukelti jos vibracijas iki žmogiško išlikimo ribos, bet kartu siekiant nepažeisti jos sąmonės. Todėl yra pasitelkiama visos komandos (Violetos grupės) energiniai kanalai. Dalis komandos, ypač vyrai, jaučiasi fiziškai blogai. Kodėl ypač vyrai? Nes jie labiausiai pasitelkiami dėl savo fizinės ištvermės, dėl mokėjimo suvaldyti jausmus ir dėl jų praeityje suformuotų galių. Procesas vyksta labai gilus, subtilus ir to proceso atgarsius jaučia visa komanda net fiziškai. Jeigu komandos nariai nenuimtų įtampos, tai mes negalėtume užkoduoti šio pranešimo aukščiausia nata. Žmogus žodį suvokia pagal savo patirtį, atsivėrimą Aukščiausiajai Sąmonei. Tas pats žodis ir ta pati informacija kiekvienu žmogaus brandos laikotarpiu bus suprantama kitaip. Ir kiekvieną kartą tarp tų eilučių rasite kažką naujo, nes yra įvestas suvokimo praplėtimo kodas. Perskaitytas žodis galės iššaukti tam tikrą nušvitimą, aiškesnį supratimą. Konkretus žodis įves į tam tikras erdves, kur žmogui atsivers naujas suvokimas. O tie, kurie savyje neturės tos brandos kodo, tiesiog logiškai galės dėlioti informaciją, ją neigti, su ja ginčytis ir tada tiesos nesuvoks. Tiesą galima bus išskaityti tik per savo asmeninę brandą, per savo asmeninį brandos kodą. Tiesos čia nenusirašysi ir su kito žmogaus pagalba, neišsiaiškinsi. Ją reikia pačiam išgyventi. Reikia pačiam eiti savo dvasinio tobulėjimo keliu. Pačiam.