Kuo skiriasi individualumas nuo asmeniškumo? Individualumas – tai tavo esaties pagrindas. Tai tavo vidinė ir išorinė dalis, kuri būdinga tik tau. Ir jai būdingi tam tikri pasiekimai, tam tikros savybės, tam tikri gebėjimai. O asmeniškumas jau priklauso ego struktūrai. Asmeniškumas – tai tavo norai, troškimai, siekiai, lūkesčiai. Ne konkrečiai kas tu esi, bet tai ko tu norėtum sau. Vadinasi, asmeniškumo dėka tu vertini pasaulį labai subjektyviai. Viską vertini pagal savo suvokimą, savo patirtį ir savo norus. Individualumas – tai gebėjimas pažinti pasaulį tokį, koks jis yra ir tas pasaulis tavęs neužgauna, nežeidžia. Jis egzistuoja ir tu mokaisi prie jo prisiderinti, mokaisi jame save išskleisti. O asmeniškumo prizmėje tu pasaulį norėsi priderinti prie savęs. Tu norėsi iš jo paimti kas geriausia dėl savęs. Tu norėsi susireikšminti tame pasaulyje ir norėsi užimti tam tikrą padėtį.
Individuali išraiška to nesiekia. Veikdamas per individualumo prizmę tu sieksi išreikšti save taip, kad kuo daugiau duotum pasauliui, kad tavo galimybėmis pasinaudotų kiti, kad tu savo išskirtinumu ir savo galia suteiktum aplinkiniams daugiau žinių, daugiau teigiamų emocijų.
Asmeniškumas uždaro žmogų į tam tikrus rėmus. Taip susikausto žmogaus išraiška. Žmogus suvokia pasaulį taip, kaip jam tai patogiau ir išreiškia save taip, kaip jam to norisi. O individualumo išraiškoje tu atiduodi pasauliui visą save. Tu priimti iš pasaulio viską, ką jis duoda vienodai tiek gėrį, tiek blogį. Tu suvoki, kad viskas yra tik pamoka, tik gebėjimas išskleisti iš savęs kūrybinę energiją. Tik įsiliejimas į bendrą žmonijos gyvenimo srautą ir siekis tą srautą papildyti savo šviesos energija.
Individualumas skatina atiduoti, asmeniškumas – imti. Kai žmogus save laiko Asmenybe, jis sureikšmina savo vienadienį gyvenimą. jis nesuvokia, kad gyvena amžinybėje. Žmogus privalo suvokti savo didingumą, savo santykį su Dievu, su aukščiausio lygio kuriančiąja energija. Bet tai neskatina susireikšminimo, nes kiekvienas žmogus lygus prieš Amžinybę. Kiekvienas yra lygus prieš Kūrėją. Jums teikiamos žinios jus išlaisvina arba sukausto Asmenybės įvaizdyje. Savęs suvaržymo įvaizdyje. Kiekvieną žinią jūs priimate pagal savo suvokimo lygį ir ta pati žinia vienam žmogui suteikia išsilaisvinimą iš sukaustyto gyvenimo, o kitą žmogų paverčia savo vergu. Jis pats sau vergauja, pataikauja, save sureikšmina ir skaudina.
Kai raginu atsisakyti asmeniškumo, tai neraginu atsisakyti individualumo. Jūs visi esate skirtingi savo patirtimi, savo gebėjimais, savo sugebėjimu gyventi amžinybės ritmu. Bet kartu, jūs visi esate kilę iš dieviškosios energijos ir Aukščiausios Sąmonės dalelytės. Individualumas skatina saviraišką, skatina ieškojimus. Skatina išspinduliuoti iš savęs pačius geriausius gebėjimus, talentus. Žmogus negali slėpti nuo savęs savo talentų, savo pomėgių, savo gebėjimų. Nes tai yra turtas, atsineštas iš praėjusių gyvenimų ir tarp tų gebėjimų yra užprogramuota konkreti Aukščiausioji Valia. Valia išreikšti tam tikrą gebėjimą vardan visos žmonijos vystymosi. Nemanykite, kad esate negabūs, esate tinginiai ir nieko nesugebate. Kiekvienas žmogus turi tik sau būdingus gebėjimus ir jie gali duoti žmonijai naudos. Pasėti grūdą į žemę, taip pat talentas, jeigu tai darai su meile žemei, su pagarba žmogui, kuris valgys tą grūdą. Kalbėjimo išraiška – tai taip pat talentas, nes tu savo žodžiu, savo sugebėjimu įsiklausyti į pašnekovą gali jį nuraminti, paguosti, pakylėti jo dvasią, gali suteikti viltį gyventi. Kiekvienas gebėjimas yra savaip svarbus žmonijos vystymosi etapuose. Dar kartą pabrėžiu, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų tam tikrų gebėjimų. Kiekvienas žmogus yra Kūrėjo dalis. Vadinasi jis savyje nešasi Kūrėjo valią, Kūrėjo užduotį. O Kūrėjo užduotis – tai gebėjimas. Tu gali būti tik labai tingus, labai egoistiškas, labai savanaudis ir neieškoti savyje tų gebėjimų, nes juos ugdyti reikia turėti valios. Vieni žmonės aiškiai žino savo gebėjimus, savo paskirtį, kitiems – tai ilgas kelias iki savęs atradimo. Gebėjimai – tai ne vien didūs darbai. Tai ir paprasta kasdienė veikla, kuri skatina virsmą ir brandos formavimą. Tikrieji gebėjimai turi ateiti iš vidinio pasaulio, per intuiciją, per išjautimą savo gyvenimo prasmės. Vidiniame pasaulyje telpa viskas, kas jums atrodo nematerialu, neregima, bet kas labai įtakoja jūsų gyvenimą. Pavyzdžiui – gyvybinė energija. Jos gausa, jos švarumas padeda žmogui išlikti sveikam, jis yra kūrybingas, darbingas, jo planai gerai realizuojasi. Sakysite, tai tiesiog tokia žmogaus laimė. Ne, tai ne laimė, tai tik gebėjimas teisingai naudoti savo gyvybinę energiją.
Vidiniame pasaulyje egzistuoja minties galia. Jūs jos nekuriate fiziškai, nematote ir neapčiuopiate. Ji formuojasi jūsų sąmonėje ir ji galės tinkamai realizuotis tik tada, kai ją palaikys tinkama jūsų vidinė energija. Jeigu vidinė energija bus užblokuota karminių blokų arba jūsų formuojamo negatyvumo, tai minčiai realizuotis bus sudėtinga, jai pritrūks energijos. Tai vėl susieta su vidiniu pasauliu ir jame veikiančiais dėsniais.
Jūs, žmonės, turite daug įstatymų, nurodymų, visuomeninių normų kaip formuoti savo išorinį gyvenimą, jūs tai žinote ir pagal tai bandote išgyventi savo kasdienybėje. Vidinis pasaulis taip pat turi savo dėsnius, savo taisykles ir laikas su jomis jums susipažinti. Laikas įvertinti tai, kad tie vidinio pasaulio dėsniai turi dar didesnę įtaką jūsų gyvenimui, nei valdžios įstatymai ar visuomeninės normos. Jeigu valdžia jums įsakytų – būkite sveiki, ar jums tai pavyktų įgyvendinti? Deja, ne. Nes tai nepriklauso vien nuo jūsų noro, bet tai priklauso nuo jūsų gyvenimo būdo. O vidinio pasaulio dėsniai aiškiai nusako kaip gyventi sveikai ir jei tų dėsnių laikytumėtės, tai gyventumėte ilgai ir laimingai.
Vidinis pasaulis susietas su energijomis, kurios yra jumyse ir aplink jus tiek materialiame, tiek nematerialiame pasaulyje. O energijos būna įvairių virpesių dažnio, jos egzistuoja skirtinguose lygiuose (bangose). Apie visa tai ir mėginsiu pakalbėti šioje knygos dalyje. Jums daug kas žinoma, gal būt, daug ką tik pakartosiu, bet reikalinga suvokti energijų įtaką jūsų gyvenimui.