Žmogaus suvokimas leidžia mąstyti tik 3D formate. Tai reiškia, kad paimami ne daugiau kaip 3 komponentai: laikas, erdvė ir pats taškas. Esmė ta, kad tas taškas gali būti suvokiamas ne tik konkrečiame laike ir erdvėje, bet ir visai kituose matmenyse. Tas pats taškas egzistuoja ir Amžinybėje. Jūs ir vėl mėginsite tai suvokti imdami tuos pačius 3 komponentus: amžinybę, bendrąją erdvę ir tašką. Ir vėl viską lyginsite iš tų pačių pozicijų, nors mėginsite aprėpti daugiau. Kai jūs mėginate analizuoti kažkokį tai tašką (pvz.sielą), jūs paimate tą tašką kaip pagrindą ir aplink jį dėliojate visą informaciją. Jūs išryškinate tą tašką ir to taško erdvėje esančią jums žinomą informaciją. Vadinasi, jūs paimate tai, ką žinote ir prilipdote prie to taško kaip realybę. O tai, ko nežinote, jūs nepriskiriate prie to taško ir taip, iš tiesų, iškraipote to taško realybę. Paimkime paprastesnį pavyzdį – jūsų kaimyną, nes apie juos daug ką žinote. Kaimynas – tai taškas. Jūsų žinios apie kaimyną, tai jūsų suformuota realybė. Bet jūs galite nežinoti, ką kaimynas mėgsta, kas jam svarbu, kokias vertybes jis turi. Žodžiu, jūs paimate tašką – kaimyną ir suformuojate aplink jį savo sukurtą jo įvaizdį. Bet tas įvaizdis tik iš dalies gali atitikti kaimyną, tai nėra tikra realybė, nes jūs nežinote visumos. Bet, dažniausiai, tai jums netrukdo turėti savo nuomonę apie kaimyną.
Kai paimi tam tikrą tašką ir jį analizuoji – tai iš erdvės ir laiko paimate tik tai, kas jums suprantama, aišku ir tinkama tam taškui, bei suformuluojate to taško realybę pagal save. Ir jūs tai laikysite visiška tiesa. Mokslininkai, analizuodami tam tikrą objektą, daro bandymus, išvadas ir mano, kad sukūrė nekintamą tiesą apie tą objektą. Bet jie rėmėsi tik tuo, ką žino, ką pavyko jiems suvokti ir įrodyti. Jie nepaėmė tų komponentų, kurių nežino. Bet jeigu nežino, dar nereiškia, kad jų nėra. Noriu pasakyti, kad analizuodami tam tikrą tašką (nesvarbu koks tai būtų objektas ar subjektas), jūs tą tašką paimate kaip pagrindą ir apink jį sudėliojate informaciją, kurią žinote ar atrandate. Jūs suformuojate įvaizdį, bet tas įvaizdis atspindi tik jūsų suvokimo jėgą, bet ne pačią realybę.
Norint analizuoti konkretų tašką, nereikia jo imti kaip pagrindą. Turite paimti mažiausiai 3 skirtingus taškus, suvokti jų egzistencijos paskirtis ir pasiaiškinti, kaip tie taškai gali įtakoti jus dominantį tašką. Tada jūs neimate to taško už pagrindą ir nedėliojate aplink jį savo informacijos, o tiesiog stebite, kaip kiti objektai (subjektai) gali įtakoti tą tašką. Jums atsivers matymas, kad tas jus dominantis taškas – tai visai ne taškas, o begalinė struktūra, kuri turi vis kitokią išraišką bet kuriame energiniame lygmenyje. Pats taškas praranda griežtą materinę formą. Žinoma, kai jūsų pasirinktas taškas yra kėdė, tai čia neišvedžiosi daug teorijų, nes tai jūsų suformuota materija – tai konkretus gaminys laike ir erdvėje. Bet, jeigu jūs analizuosite žmogų arba kažkokį reiškinį (pvz. subatominių dalelyčių judėjimą), jūs negalite naudotis tuo aiškiu 3D suvokimu, nes tai atspindi tik materiją. Ir jeigu jūs pritaikote tuos pačius tyrinėjimo metodus, kaip tyrinėjate materiją, tai jūs suformuojate labai subjektyvią nuomonę, nes nepritaikote tų kintamųjų, kurių nežinote. O tuos kintamuosius galite išsiaiškinti analizuojant kitus objektus (subjektus) ir pastebint kokią įtaką jie daro jus dominančiam taškui. Čia tas pats, kas su gerumo sąvoka apie kurią kalbėjau. Jeigu tu manai, kad esi geras, nes darai tą ir tą gerai, tai dar nereiškia, kad esi geras. Nes norint būti geru, reikia daug ko ir nedaryti. Reikia ne paimti tam tikrą analizuojamą tašką ir pritempti prie jo tam tikras tiesas, o analizuoti viską, kas susiję su tuo tašku, kad galėtumėte įvertinti santykį tarp to taško ir kitų taškų. Apie tai kalbu, nes knygos užrašymas skirsis nuo kitų tipų knygų tuo, kad iš karto formuosime kitokį priėjimą prie jums žinomų tiesų. Man reikia išderinti jūsų dabartinį suvokimą apie aplinką, kad galėčiau pateikti kitokį realybės vaizdą. Sakysite, kam to reikia, juk ir taip gyventi gera, tegu tuo užsiima mokslininkai, o ne „paprasti mirtingieji“. Bet esmė ta, kad ne vien mokslininkai kuria gyvenimą, o kiekvienas žmogus. Kiekvienas žmogus turi suvokti, kokia yra jo gyvenimo realybė ir kiek daug nežinomų kintamųjų yra toje realybėje.