Pažvelkime į pasaulį iš ateivių pusės. Visatoje egzistuoja planeta, kuri vadinasi Žemė. Joje yra sąmoninga gyvybės forma, kuri nuolat juda, išleidžia tam tikrus garsus, tarpusavyje sąveikauja. Kiekviena būtybė išreiškia tam tikrus impulsus, kurie įtakoja veido pokyčius, judesių pokyčius, išleidžia vis kitokius garsus. Ateiviai nustato, kad yra tam tikri dirgikliai, kurie įtakoja tuos pokyčius. Jeigu ateivis panaudotų tam tikrą dirgiklį, tai jis sukeltų toms būtybėms vienokią ar kitokią išraiškos formą. Vadinasi, Žemės gyventojų elgesys yra nuspėjamas ir tais gyventojais nesudėtinga manipuliuoti. Reagavimas į tam tikrus dirgiklius vyksta nuolat. Atrodo, kad jokios kūrybos nėra, o yra tik tam tikri reagavimai į tam tikrus dirgiklius.
Stebim Žemę toliau ateivio akimis; Žemę gaubia energinis laukas, kuriame vyrauja kitokia gyvybės forma, bet kurie labai myli žmones. Žmonės savęs tiek nemyli, kiek juos myli tos būtybės (Pakylėtieji Valdovai, Arkangelai, angelai ir t.t.) Ta, subtilesnioji gyvybė labai saugo žemiškąją gyvybę ir jie nemanipuliuoja tais gyventojais. Atvirkščiai, jie siunčia savo energinius spindulius į tam tikrus žmones ir mėgina perduoti savo išmintį. Yra surandami gyventojai, kurie sugeba pasinaudoti tuo energiniu spinduliu ir pakeisti savo elgseną iš nuolat reaguojančio į dirgiklius į mąstantį gyventoją. Kol spindulys yra nukreiptas į gyventoją, jis yra pajėgus keisti savo elgseną. Bet dėl neaiškių priežasčių būna, kad nutrūkus to spindulio priėmimui, gyventojas vėl elgiasi taip, kaip jam buvo įprasta, vėl reaguoja į dirgiklius ir gyvenimą formuoja pagal tų dirgiklių iššauktas reakcijas.
Subtilioji gyvybės forma paleidžia labai galinus energinius srautus. Jeigu juos gautume mes, ateiviai, tai arba sudegtume, arba visiškai pasikeistų mūsų gyvenimas. Deja, aplink mūsų planetą nėra tokios struktūros, kuri mus tiek saugotų, globotų ir tiek mylėtų. Matosi karminiai ryšiai tarp Žemės gyventojų ir tų subtilių būtybių. Jeigu reikėtų įvardyti kas yra Žemė, tai aš, kaip ateivis, atsakyčiau, kad tai kelių struktūrų gyvybės formos, kurios funkcionuoja skirtinguose energiniuose lygmenyse: ant Žemės paviršiaus vaikštantys gyventojai, aukščiau Žemės esantys gyventojai, kurių elgesys visiškai skiriasi nuo tų, kurie gyvena Žemėje ir gyventojai, kurie užsiima didžiąja kūryba, jie atitolę nuo Žemės paviršiaus, bet formuoja Žemės gyventojų gyvenimą labai atsakingai, tiksliai. Vadinasi, Žemę sudaro Žemės gaublys ir ant jo gyvenantys gyventojai, daugiau laiko reaguojantis į dirgiklius, nei patys kuriantys. Kitame energiniame lygmenyje yra gyventojai, kurie labai myli tuos Žemės gyventojus ir kurie karmiškai yra susiję su tais gyventojais, ir dar aukštesniame energiniame lygmenyje yra daugybė laboratorijų, įvairių darbinių struktūrų, kurios susijusios su Žemės gyventojų gerove, bet kartu, jie labiau gyvena ateityje, nei dabartyje. Paėmus visą šią struktūrą matome, kad Žemės gaublys užima mažiausią vietą, kiti sluoksniai yra daug didesni, bet jie mano, kad svarbiausia išraiška vis tik yra ant Žemės paviršiaus. Nors man, kaip ateiviui, tai nesuprantama, kaip gali būti svarbiausi tie, kurie gyvena ant Žemės ir daugiau nieko nemoka, kaip tik reaguoti į dirgiklius. Jie juda iš vieno taško į kitą ir nieko ypatingo neveikia. Dažniausiai judesiai kartojasi: nueina į vieną tašką, į kitą, atlieka tuos pačius judesius ir nėra jokios kūrybos. O tie aukštesniųjų sluoksnių gyventojai tuos, gyvenančius ant Žemės, laiko tiesiog Dievais. Kaip galima laikyti Dievais tuos, kurie nieko tikslingai neveikia, nieko neišmano apie Visatos dėsnius, o tik egzistuoja savo kasdienybėje?
Labiausiai mane, kaip ateivį domina tas vidurinis sluoksnis. Matosi, kad jie yra protingi, kad yra įvaldę Visatos energijas, moka jomis naudotis. Jie savyje turi didžiulį kūrybinį potencialą, kad vien iš savęs galėtų suformuoti naujus pasaulius. O jie visi susikoncentravę tik į tuos, kurie gyvena Žemėje. Tiesa, jie visi labai sujungti su ta Žeme. Pagaliau supratau, jie negali atsilaisvinti ir panaudoti savyje esančio potencialo, nes yra surišti su Žemės gyventojais. Tie Žemės gyventojai kaip inkarai laiko tų aukštesniųjų būtybių jėgą prikaustę prie Žemės. Subtiliosios būtybės supranta, kad turi padėti Žemės gyventojams keisti savo mąstymą, savo elgesį, savo fizinę struktūrą, kad nors kiek prisiderintų prie subtiliojo pasaulio gyvybės formų ir kartu galėtų kurti visoje Visatoje. Bet tarp tų subtiliojo pasaulio gyventojų nėra jokios nuoskaudos dėl to, kad Žemės gyventojai juos taip varžo. Jie žino, kad tie gyventojai tai jų pačių energinės dalys. Ir jeigu nekyla Žemės gyventojų sąmoningumas – tai problema iškyla ir subtiliojo pasaulio gyventojams. Jie tarsi būtų vienis. Nors iš šono žiūrint jie yra labai skirtingi.
Žiūrėdami į Žemės gyventoją ir laikydami jį Dievu, subtiliojo pasaulio gyventojai žino tai, ko nesuvokiu aš, ateivis. Tai tikriausiai reikėtų įvardyti kaip materialios išraiškos galia. Paradoksalu, bet šios išraiškos galios patys Žemės gyventojai nelabai suvokia. Nes jeigu suvoktų, tai nesielgtų taip vienodai ir nuobodžiai. Bet subtiliojo pasaulio gyventojai, o ypač dar aukštesnio lygmens gyventojai ta galią suvokia. Aukštesniojo lygmens gyventojai jau gyvena ateityje, bet jie suvokia, kad be dabarties Žemės gyventojų materialios išraiškos nebūtų galima jiems gyventi toje ateities erdvėje. Žemė yra tas taškas, kuris pritraukia tam tikrą Aukščiausios sąmonės srautą, kurios dėka galima pakelti sąmonės lygį į vis aukštesnį lygmenį. Norint vertinti Žemės gyventojų gyvenimą, reikia vertinti visų trijų energinių sluoksnių gyvenimą. Tai vienas vienetas ir čia nėra kažko atskiro ir nereikalingo. Jie vienas kitą papildo: kai reikia iš vieno sluoksnio nužengia į žemesnį sluoksnį ir kai įvyksta progresas, grįžtama į aukštesnį sluoksnį. Pasakyti, kad vienas sluoksnis yra svarbesnis už kitą – neįmanoma, nes tie sluoksniai tarpusavyje visiškai persipina. Jie susieti energinėmis bangomis, susieti karminiais ryšiais. Ir tas, iš aukštesnio sluoksnio bet kada gali pereiti į Žemės erdvę ir kvailai elgtis, nors savyje slepia galingą vidinę mintį. Tik materija tokia grubi, kad ta mintis būna užblokuota. Bet būnant materijoje, galima pasikrauti kuriančiąja energija. Atrodo, kad tos subtilios gyvybės formos, kurios geba valdyti galingus energinius srautus, kad pačios galėtų funkcionuoti, turi nusileisti į Žemę ir ten gauti „energinio kuro“, kad vėl galėtų gyventi tūkstančius metų. Ta Žemės materija labai grubi, bet ji būdama grubi, kieta, savyje sukoncentruoja daug dieviškosios energijos ir be žemiškos sąmonės ta energija nefunkcionuotų. Šia galima pasirenti kvantine fizika. Subatominės dalelytės neegzistuoja be dėmesio energijos. Jeigu nėra žemiškos energijos, nėra ir judėjimo subatominių dalelyčių, kurios formuotų energiją. Štai kodėl tos subtiliosios būtybės, gyvenančios aukštesniame energiniame lauke, dievais laiko Žemėje gyvenančias būtybes. Nes be jų sąmonės neįmanoma egzistencija visų tų subtilių gyvybės formų, kurios taip gerai reiškiasi bendrojoje erdvėje. Todėl tuos Žemės gyventojus taip myli, brangina, nes jie yra jų širdis. Neplaktu širdis, nebūtų visų gyvybės formų. O jeigu žemiškoji sąmonė įgyja daugiau veikimo galimybių, ji gali suformuoti dar daugiau energijos. Juo sąmonė galingesnė, tuo daugiau sukoncentruojama dėmesio į subatomines dalelytes, kurios suformuoja naujus energijų klodus ir atsiranda didesnė veikimo amplitudė. Taip Visata plečiasi, didėja, nes didėja sąmoningo veikimo taškai. Štai toks mano požiūris į Žemę. Jeigu būčiau analizavęs tik Žemės gyventojų gyvenimą, tai niekaip nesuprasčiau vardan ko jie gyvena, kokia jų dieviškoji paskirtis ir kokia iš jų nauda, jei jie tokie riboti, neatsakingi, nekūrybingi. Tai būtų tik skruzdėlyno gyvenimo analizė, kuri neatskleistų visos gamtos grožio. Žmogus nėra atskiras vienetas. Jis susietas su visu subtiliuoju pasauliu ir analizuoti jų gyvenimą kaip atskirą vienetą nebūtų prasmės, nes nenumatytum nei šimtosios dalies to, ką reiškia jų gyvenimas Žemėje. Aš suprantu, kad Žemės gyventojas taip pat nesuvokia tikrosios savo paskirties, bet tai man nesuteikia teisės jį vertinti tik kaip Žemės gyventoją. Todėl išreiškiu pagarbą Žemės gyventojui ir Serafimui, kuris leido taip giliai prisiliesti prie Žemės gyvenimo, nes be žemiškosios sąmonės pagalbos (knygos užrašytojos sąmonės pagalbos) aš nebūčiau galėjęs teisingai suvokti visos esmės. Tą žinią aš pernešiu į savo žvaigždyną ir ši žinia pakeis požiūrį į daugybę dalykų, kurie vyksta Visatoje. Ačiū.