Kosmose jaučiamas švelnus virpėjimas, tai energija, kuri supa visus kosmose esančius objektus – planetas, saules, žvaigždes. Tą energiją galima pavadinti meilės ir atjautos energija. Ji, apgaubdama objektą, suformuoja jos apsauginį foną – atmosferą, kuri atitiktų objekto paskirtį. Ta energija yra gyva, bet ji pati nekuria, nevertina, tik apgaubia objektus gerumu ir meile. Pasidomėjus, ar tos energijos nežeidžia mūsų palydovai ar kometos, tai paklauskite ar jūsų jausmus fiziškai žeidžia skrendantis lėktuvas. Ne, jausmų jis nežeidžia, nebent žmogus kažkaip įvertintų tą skrydį ir pats įsiskaudintų. O ta energija nieko nevertina, vadinasi ji yra nepažeidžiama, bet labai rūpestinga ir kupina besąlyginės meilės.
Jeigu kosmoso erdvėje būtų tuštuma, tai nepersiduotų jokie signalai, jokie impulsai ir kosmosas negalėtų judėti. Tarkim Žemė apie Saulę, Saulė apie galaktikos centrą ir t.t. Negalėtų žmogaus akies pasiekti kitų žvaigždžių šviesa. Kartu, negalėtų ir atitinkami kuriančiosios sąmonės virpesiai pasiekti Žemės. Juk jau buvo kalbėta, kad meilės energija – tai erdvė, kurioje gali funkcionuoti išminties energija. Taip ir visame kosmose. Erdvę užpildo energija, kurią galima apibūdinti kaip meilės energija ir kuri sudaro sąlygas per ją judėti kitiems impulsams. (Ši erdvė atitinka mokslinį terminą – mikrobanginė kosminė spinduliuotė).Tai tarsi laidininkas, kuris perduoda šviesą, garsą ir sąmonės virpesius iš vieno taško į kitą tašką. Net subtiliosios mintys turi egzistuoti tam tikroje erdvėje, nors jos atsiranda kaip impulsas žmogaus galvoje, jos dažniausiai pasiekia žmogaus sąmonę per meilės energijos lauką. Kai mokslininkai ištirs iš kokių dalelyčių susideda žmogaus emocinis kūnas, jis galės suvokti iš ko susideda kosmosą palaikanti tuštumos energija.
Man parodė kosmose esančią planetą, kurioje gyvena sąmoningos būtybės. Ir jeigu norėčiau pasiųsti impulsą į tą planetą, aš turėčiau turėti tiek daug vidinės energijos, kad mano mintis turėtų jėgos kryptingai judėti iki tos planetos. Greičiausiai, mano energijos nepakaktų sufokusuotos sąmoningos minties paleidimui ir iki artimiausio kosminio objekto. Sakoma, kad minties greitis yra didžiausias, bet tai netiesa. Vaizdinės minties greitis didelis, galima atsidurti bet kurioje planetoje ir įsivaizduoti kaip ten vyksta gyvenimas. Bet taip tik įsivaizduoti ir kurti savo iliuzinius vaizdinius. Tokiu atveju mintis nukeliauja tik į iliuzijos lauką. Taip pat dažnai būna ir su tomis mintimis, kai žmogus mato, kad bendrauja su Mokytojais ar kitomis subtiliomis būtybėmis. Dažniausiai jis patenka tik į savo iliuzinį vidinį pasaulį. Net norint pasiųsti savo sąmoningą mintį į kitą planetą ir ten užmegzti kontaktą, pirmiausia reikia mokėti tokią mintį suformuoti, ir antra, reikia turėti daug vidinės energijos, kuri tą mintį galėtų lydėti, kuri tai minčiai suteiktų keliavimo galią. Žmogus tai gali praktikuoti, mokydamasis savo sukoncentruotą mintį pasiųsti kitam žmogui. Pirmiausia šalia esančiam, po to , esančiam už kelių kilometrų ar keliasdešimt kilometrų. Ir kai ta mintis realiai užmegs kontaktą su kitu žmogumi, tad jau galima sakyti, kad gebate sukoncentruoti sąmoningą mintį. Pasitaiko, kad nuskaitote tam tikrą artimo žmogaus mintį ar jaučiate kada kas paskambins. Bet čia jau emociniai impulsai, kurie veikia per jausmų energiją, o sąmoninga mintis turi būti aiškiai išgirsta, jai turi būti atsakyta ir dar kartą aiškiai išgirsta. Turi vykti telepatinis pokalbis. Vėliau galima patikslinti ar sklandžiai vyko pasikalbėjimas, ar tai tik pokalbis su iliuzija. Žmogus tai retai daro, nes neturi vidinės energijos paliesti mintį į tolį. Žmogus retai turi energijos pakylėti savo žemiškąją sąmonę į aukštesnės sąmonės lygį ir gauti teisingą informaciją iš savo sąmonės lauko.
Bet, išmokus sutelkti savyje daug vidinės energijos, galima bendrauti tiek su tolimais pasauliais, tiek su subtiliuoju pasauliu. Ir nepamirškite, kad kosmoso tuštuma yra užpildyta meilės erdve. Vadinasi, bet kokia mintis, kuri neatspindi meilės virpesių, nebus transportuojama, nes ji bus atmesta kaip šiukšlė, kaip virusas. Taip yra suformuotas kosmosą gaubiantis energinis laukas, kuris apsaugo vieną pasaulį nuo kito pasaulio galimų blogų minčių atakų. Aukštos sąmonės būtybės niekados nesieks kariauti ir jos nepažeis asmeninės planetos erdvės, o grubių virpesių pasaulių gyventojai neturi galimybės savo minties energiją perleisti per aukštų vibracijų meilės energijos lauką. Sakytumėte, kad žmogus gali sukurti aparatus, kurie tą kosmoso erdvę praskris, bet problema ta, kad ir su pačiais geriausiais aparatais žmogus negebės apčiuopti pasaulio, jeigu jo vidinės vibracijos neatitiks tos meilės vibracijų. Jis nepajėgs išgryninti erdvėje esančių kitų pasaulių. Tiesiog matysis tuštuma, arba tos planetos atrodys kaip negyvos, neturinčios sąmoningos gyvybės. Tai tarsi uždanga, kuri neleidžia net geriausiems aparatams pastebėti kitų pasaulių.
Žmogus, pirmiausia, turi sutvarkyti savo vidines būsenas taip, kad jose nuolat vyrautų harmonija ir pozityvumas. Žmonija turi pakeisti savo kolektyvinę sąmonę taip, kad joje neegzistuotų nei karo, nei bado, nei baimių ar pykčio energijų. Ką gero gali pažinti kosmoso platybėse, jei žmogaus sąmonės filtrai atmeta viską, kas yra aukščiau jo intelekto, aukščiau jo emocinio tyrumo? Nieko. Paimkite pavyzdžiu jums gerai pažįstamą žmogų, kuris turi savo kategorišką nuomonę tam tikru klausimu, nors jūs jau suvokiate, kad jis klysta. Ar įmanoma jo nuomonę pakeisti, net pateikiant tinkamus faktus? Jeigu jis nepajėgia tos tiesos suvokti, tai jokiais būdais jo pozicijos ir nepakeisi. Taip ir žmogus šiandieną yra tam tikros kolektyvinės sąmonės pozicijoje ir ją kardinaliai pakeisti yra sunku. Abejojate? Tai pakeiskite ją taip, kad sąvokos „karas“ nebeliktų. O tada ir galėsite man aiškinti, kokie esate kūrybingi ir nuostabūs. Aukščiausios sąmonės protas nėra kvailas, kad leistų neišprususioms būtybėms pažeisti kitus pasaulius. Jūs turite teisę pažeisti tik tai, ką patys kuriate, vadinasi, tik savo pasaulį arba kitaip tariant, tik patys save.