Dievas globoja visą žmogaus sąmonę, kad ir kokiame plane ji būtų. Dievas siekia suformuoti tokią sąmonės išraišką, kuri leistų funkcionuoti per visus lygmenis iš karto. Žmogus, užsidaręs savo žemiškajame pasaulyje, neįvertina galimybės gyventi daug didesnėje erdvėje, daug platesniame savo suvokimo pasaulyje. Žmogus gali veikti ne tik Žemės erdvėje, bet ir bendrojoje erdvėje. Tai, kas vyksta jo vidiniuose regėjimuose, yra taip pat materialu, kaip ir veiksmai, vykstantys žemiškoje erdvėje. Pažinus save kaip žmogų ir suvokus visas savo silpnybes bei stiprybes, galima pradėti pažinti save subtiliajame plane. Galima pažinti save sielos plane ir dar aukštesniuose planuose. Ne kiekvienam žmogui pavyks susivokti, kokia jo siela yra ir kokia jo energinė žemiškoji struktūra yra, bet bus tokių, kuriems tai bus įmanoma.
Sielos plane vyksta visai kitoks gyvenimas, nei žemiškoje erdvėje. Bet ir čia yra tam tikros taisyklės ir tam tikri principai, kurie neleidžia įsivyrauti chaosui. Yra tam tikri dėsniai, kurie veikia sielą ir kurių dėka siela taip pat bręsta, kelia savo sąmoningumą – evoliucionuoja.
Kiekviena siela, atėjusi į Žemę, veikia materialiame plane per žemiškąjį kūną ir ne materialiame plane per eterinį kūną. Kai žmogus miršta, jo eterinis kūnas taip pat išsiskaido, vadinasi, siela (sielos dalis, kuri būna įsikūnijime) grįžta į savo šviesos kūną. O prieš naują įsikūnijimą susiformuoja naują eterinį kūną ir naują galimybę sukurti save materijoje.
Vadinasi, sielos sąmonės dalis, kuri būna įsikūnijime, turi galimybę veikti tiek per žmogų materijoje, tiek per eterinį kūną ne materijoje. Todėl ir žinote, kad siela gali keliauti, kai kūnas miega, gali atskirai savarankiškai keliauti astralinių kelionių metu, kai kūnas yra gilioje meditacijoje, gali veikti ir kai kūnas yra budrūs, bet tokiu atveju užsiblokuoja suvokimas, kur siela buvo ir ką ji patyrė. Gali išlikti tik būsenos, kurių žmogus nesuvokia arba nežino, iš kur jos atsirado: gali užklupti liūdesys arba džiaugsmas, gali išjausti vidinį skausmą arba nerimą. Gali jausti vidinį dėkingumą, meilę. Per gilią meditaciją, sielos dalys gali susijungti ir žemiškoji sielos dalis gali gauti papildomos jėgos, energijos ar net žinių iš savo aukštesniosios sielos.
Kuriame plane gali keliauti siela ir ką ji gali patirti ne materijoje, priklauso nuo žmogaus sąmoningumo ir žmogaus vidinės energinės būsenos. Kai žmogus būna labai sukaustytas negatyvių savo jausmų ir baimių, sielos kelionės nepasižymės didele laisve. Todėl ji išskleis vidinį liūdesį, kad negali pažinti platesnio pasaulio, kad negali bendrauti su sielos vedliais ar kitomis sielomis. Jų kelionių erdvė būna apribota tam tikru vibraciniu dažniu, kurį išskleidžia žmogus. Tik išimtiniais atvejais yra leidžiama sielai patirti aukštesnį planą, nei tai leidžia padaryti žmogaus energinė būsena. Tokie išimtiniai atvejai suformuojami tada, kai tikimasi iš žmogaus didesnės pažangos, kai matoma, jog žmogų apriboja aplinkos vibracijos ir jam reikalinga pagalba sąmonei atlaisvinti. Protas nelabai sukuria plačias erdves sielos kūrybai. Bet jis gali padėti tada, kai žmogaus sąmoningumas leidžia sielai plačiai keliauti. Tada protas reikalingas informacijai apdoroti. Protas pats nesudaro sąlygų sąmoningumai skleistis, bet sąmoningumui skleidžiantis jis turi gebėti įvertinti naujus potyrius, naujas galimybes ir pritaikyti naujas žinias kitokiam gyvenimui.