Aukščiausioji Sąmonė mąsto tyliai, ramiai, bet kartu galingai. Ji ramiai tyvuliuoja erdvėje, bet kartu apjungia visus pasaulius, kiek tik jų egzistuoja, savyje. Ji apjungia visus principus ir dėsnius. Kiekviena kibirkštis suformuojama labai tikslingai ir turi savo paskirtį Matricų sistemose. Nėra nei vienos klaidos ir nei vieno nereikalingo žingsnio. Viskas paremta galinga tvarka, aiškiu tikslu. Bet viskam suteikiama galimybė veikti savarankiškai, kas suformuoja chaosą. Chaosą žemesnės sąmonės atžvilgiu, bet Aukščiausios Sąmonės atžvilgiu tai begalinė tvarka, kurioje kiekvienas veiksmas turi savo atgarsį Visatose, beribėse Kosmoso erdvėse.
Aukščiausiosios Sąmonės Šaltinio branduolį sudaro beribė erdvė. (beribė žmogaus suvokimu). Ir visa ta beribė erdvė mąsto vienu metu. Mąsto apie visiškai skirtingus procesus, bet viską savyje apjungia ir numato kas gali būti, o gali nebūti ir ką daryti, kad būtų nors kiek panašiau į pirmines idėjas. Beribėje Aukščiausios Sąmonės erdvėje formuojasi vis naujos idėjos. Jos turi savo tikslą ir paskirtį ir jos, energijų srautais, nukeliauja į tas vietas, kuriose numatyta jų sklaida. Prieš tai kibirkštyse įvyksta involiucinis procesas. Jos į savo vidų suspaudžia visą šviesą ir jėgą, apgaubia save žemesnių vibracijų sluoksniu, įterpia į save kūrimo, saugojimo ir naikinimo funkcijas ir sklinda vis tolyn nuo Aukščiausios Sąmonės branduolio į vis žemesnių vibracijų sluoksnius. Kiekviename žemesnių vibracijų sluoksnyje kibirkštis save apgaubia tomis vibracijomis ir vis labiau tankėja. Tankėja, kol virsta materija. Materija, savyje saugančią Šviesą. Kibirkštis savyje gali saugoti tik idėją, principą, dėsnį, kuris tvirtinasi materijoje, tvirtinasi žemesnės sąmonės erdvėje. Kartu kibirkštis gali priimti ir dar vieną funkciją – gyvybės funkciją. Tokiu atveju, idėja įgauna gebėjimą atgimti ir vystytis. Taip augalai užaugina žiedus ir sėklas, kurių dėka atgimsta, taip gyvūnai dauginasi ir atgimsta, tai ir žmogus turi gyvybės funkciją nuolat atginti, augti, bręsti.
Kiekviena Visata turi gyvybės funkciją. Ji savo ribose auga ir atgimsta. Vienos žvaigždės sprogsta ir sunyksta, kitos po sprogimo atsiranda ir vystosi, papildydamos Visatos matricą nauja gyvybės forma. Prie kūrimo, palaikymo ir griovimo funkcijos prisideda ir gyvybės funkcija. Bet, kaip rašiau, visos kibirkštys įgauna kūrimo, griovimo ir palaikymo funkcijas, bet ne visos prisiima gyvybės funkcijas. Kiekviena iš Aukščiausios Sąmonės branduolio išeinanti kibirkštis jau turi numatytas galimybes, kokias funkcijas ji turi. Kibirkštys, kurios neturi gyvybės funkcijos, tiesiog tam tikrame sąmonės sluoksnyje suformuoja galimybes, kurias gali realizuoti gyvybės funkcijas turinčios kibirkštys, kurios yra pasiekusios tam tikrą evoliucijos lygmenį. Kibirkštys, neturinčios gyvybės funkcijos, papildo sąmonės sluoksnį galimybėmis. Taip Aukščiausioji Sąmonė užtvirtina galimybę savarankiškai augančiai ir atgimstančiai kibirkščiai save realizuoti pačiose įvairiausiose sferose. Taip pasiteisina posakis, kad tobulėjimui ribų nėra. Į žemesnės sąmonės erdvę nuolat įsilieja naujos kibirkštys su naujomis idėjomis ir galimybėmis. O kibirkštis, atėjusi į materiją su gyvybės funkcija, net nežino visų jai suteikiamų galimybių. Taip atsiranda galimybė rinktis kaip gyventi ir atsiranda galimybė savarankiškai kurti. Kibirkštis ateina su savo programa, savo tikslais ir atrodo, nebėra teisės gyventi kitaip nei buvo numatyta jos kūrimo pradžioje. Bet visas grožis ir yra tame, kad ta kibirkštis, kildama evoliucijos lygmeniu, susiduria su kibirkštimis, kurios įtvirtina vis naujas idėjas ir galimybes, kurių nebuvo anksčiau. Atsiranda kažkas visai naujo, kibirkščiai su gyvybės funkcija nepažįstama ir ji turi derintis prie pokyčių ir savarankiškai ieškoti sprendimų kaip tas naujas galimybes pritaikyti savo egzistencijoje.
Šiuo atveju, tokioje situacijoje atsiduria ir žmogus. Jis žino savo praeitį, žino savo gebėjimus, suvokia kaip per amžius gyveno žmogus, bet jo žemiškoje sąmonėje įsitvirtina nauja kibirkštis su iš principo naujomis idėjomis ir jo gyvenimas turi keistis. Žmogus nebegali remtis buvusia savo protėvių išmintimi, o turi nerti į naujų galimybių srautus. Turi pažinti kokie tie srautai yra, ką jie suteikia žmogui, kaip veikia žmogaus gyvenimą ir kokias galias įtvirtina žmoguje. Ir tai yra nauja, nepatirta. Tai nėra kolektyvinėje sąmonėje ir nėra patirties kaip tai veikia. Bet iš Aukščiausios Sąmonės branduolio atėjusi naujo virsmo idėja įsitvirtina žemiškoje sąmonėje ir žmoguje. Norint suvokti tą naują idėją, reikia peržengti per kolektyvinę sąmonę ir tą idėją suvokti savo aukštesniosios sąmonės dėka. Aukščiausioji Sąmonė buvo numačiusi galimybes į žemesniąją sąmonę nuleisti vis naujas idėjas, kad vyktų evoliucija. Ne tik dieviškosios šviesos sklaida, bet ir žemiškosios sąmonės kūryba. O kūrybai reikia vis naujų galimybių, gebėjimų, idėjų. Todėl ir tvirtinasi žemiškosios sąmonės erdvėje naujos kibirkštys su naujomis tiesomis, naujais dėsniais ir naujomis galimybėmis.
Numatant tą virsmą ir to virsmo įtaką, buvo suformuotos galimybės žmogaus bendradarbiavimo su aukštesnės sąmonės būtybėmis, kurios padėtų žmogui prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų.