Žmogaus dėmesio sutelkimas į aukštesniosios sąmonės šviesos srautus keičia ne tik žmogaus energinio lauko vibracijų dažnį, bet ir į žemiškosios sąmonės lauką įsilieja šviesos dalelyčių, kurios savyje turi daug informacijos. Dieviškoji šviesa savyje yra sutelkusi žinias ir tas žinias žemiškoji sąmonė gali iššifruoti. Taip žmogus savyje atranda naujus gebėjimus, geba suvokti aplinką naujai, gali padaryti naujų atradimų mokslo pasaulyje ar sukurti kitokius šedevrus. Per tas aukštesnės sąmonės dalelytes galima išjausti subtilųjį pasaulį, galima geriau suvokti visatos dėsnius. Šios sąmonės dalelytės, kaip šviesos dalelytės įneša į žmogaus sąmonės lauką žinias, kurių žmogus negali gauti savo išoriniame pasaulyje.
Dieviškoji šviesa, į kurią jūs sutelkiate dėmesį, veikia pagrindinėmis 3 kryptimis, tai:
- Dieviškosios šviesos transformacija į mintį ir materiją (per šviesos bangą ir šviesos dalelytes),
- Dieviškosios šviesos transformacija į santykį (per dėmesio energiją),
- Dieviškosios šviesos transformacija į žinias ( naujų gebėjimų ir talentų išsiskleidimas bei tiesų suvokimas).
Energiniame plane sąmonė yra suvokiama kaip šviesa, bet materijoje ji turi įgauti kažkokią formą, kad galėtų veikti. Todėl ir išskiriu 3 pagrindinius punktus, kaip dieviškoji šviesa įgauna formą ir veikia žemiškoje aplinkoje. Visa gamta gauna šviesos energiją per Saulės šviesą ir Saulės šviesos atspindžius aplinkoje. Galite nematyti tiesioginės Saulės šviesos, tačiau bet kuri medžiaga vienaip ar kitaip į save priima šviesos srautą, jį savyje sufokusuoja ir išskleidžia.
Žmogus turi gebėjimą mąstyti sąmoningai ir jis geba dieviškosios šviesos srautą apčiuopti savo vidiniu regėjimu. Saulės šviesa šiuo atveju suteikia tik gyvybinės energijos, kuri reikalinga bet kuriai gyvybės formai egzistuoti, tame tarpe ir žmogui. Sąmonei skleistis reikalinga dieviškoji šviesa ir ji apčiuopiama per vidinį sąmonės kanalą. Dieviškoji šviesa transformuojasi per žmogaus mintį ir minties galią materializuoti objektus, per žmogaus santykį su kitais žmonėmis, su Kūrėju, su jį supančia aplinka ir per žmogaus žinias, talentus, gebėjimus, kurie nuolat atsiranda ir keičia žmonijos vystymosi kryptį. Dieviškosios šviesos srautas savyje yra sukaupęs daug informacijos ir daugybę naujų gebėjimų, kurie gali skleistis žmogaus gyvenime. Tik kiekviena informacija yra tam tikro vibracinio lygmens, ir norint tą informaciją suaktyvinti, ta pačia vibracija turi veikti ir žmogaus žemiškoji sąmonė. Susiaktyvinusi žmogaus žemiškoji sąmonė perduoda tam tikro dažnio impulsus į aukštesnės sąmonės lauką ir iš ten perima to vibracinio dažnio informaciją.
Įsivaizduokite dvasines smegenis, kurios sudarytos iš trijų dalių. Pirmoji dalis, tai žemiškoji sąmonė. Ją ugdo ir jai įtaką daro pats žmogus. Nuo jo gyvensenos, nuo jo siekių kuo daugiau žinoti ir kurti kažką naujo, aktyvinasi dvasinės žemiškosios sąmonės smegenys ir jos išskleidžia virpesius, kurie, pirmiausia, sužadina sielos sąmonės smegenis. Tai antroji dvasinių smegenų dalis, kuri yra didesnė už žemiškųjų smegenų dalį gal dvigubai. Vadinasi, atsiradus sąskambiui tarp dvasinių žemiškųjų smegenų ir dvasinių sielos sąmonės smegenų, žmogus pradeda suvokti sielos plano aplinką. Žmogus gali prisiminti buvusius išgyvenimus praeituose įsikūnijimuose, gali suvokti subtilųjį pasaulį, kuris yra atviras sielos planui. Laiko ir erdvės ribos prasiplečia. Žmogus įgauna dar daugiau patirties, jo gyvenimas tarsi prasiplečia jo naujų suvokimų dėka. Gyvenimas tampa įdomesnis, nes į paprastus kasdienius įvykius įsipina naujo pobūdžio pajautimai, patirtys, žinios. Sakysite, kad sielos plano pajautimai neturi realios vertės? Klystat, turi, kaip turi vertę bet kokios žinios, kurias jūs įgyjate savo gyvenimo mokyklose. Žinios praplečia aplinkos suvokimą, suteikia galimybę daugiau sukurti, daugiau padaryti. Be žinių labai apribotum savo bendravimą su kitais žmonėmis, nes tiesiog nemokėtum nei skaityti, nei rašyti, nei naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. O iš kur semtis žinių, tai jau tik žmogaus asmeninis reikalas. Jis gali semtis žinių iš vadovėlių, bet gali semtis žinių ir iš savo dvasinių patirčių, iš gebėjimo suvokti sielos išgyventas patirtis.
Trečioji dvasinių smegenų dalis – tai dvasinės smegenys, kurios atstovauja žmogaus esybės (dvasios) planą. Ši smegenų dalis didesnė už sielos dvasines smegenis ir daug didesnė už žemiškąsias smegenis. Vadinasi, jos savyje yra sukaupusios labai daug informacijos, kuri žmogui kol kas sunkiai prieinama, bet ta informacija egzistuoja. Veikianti žmogaus smegenų dalis atspindi tai, kiek nedaug žmogus yra suaktyvinęs savo žemiškąsias dvasines smegenis, ir jos perima labai mažai informacijos iš sielos ir esybės dvasinių smegenų dalies. Bet ne vien nuo žmogaus noro priklauso tų smegenų veikla. Daug kas priklauso nuo visų žmonių bendros raidos, nuo aplinkos sąlygų naujų žinių išsiskleidimui, nuo pasiruošimo priimti tas naujas žinias. Žmoniją labai kausto inercijos srautai, kurie sulėtina žmogaus gebėjimą nuolat priimti naujus iššūkius, naujas tiesas. Žmogus sunkiai priima naują pokytį ir, kai prie jo pripranta, tai sunkiai nori jo atsisakyti, nes žmogaus protas nėra pajėgus tolygiai augti. Jis pasiekia tokią būseną, kai geba sukurti sau komfortišką gyvenimą ir nesiekia nuolatinio atsinaujinimo. Nuolatinis atsinaujinimas reikalauja nemažų valios pastangų ir ne kiekvienas žmogus tam skiria savo jėgas. Todėl susiformuoja inercijos srautai, kuriuos išjudinti naujovių skleidėjams yra sunku. Bet kuo daugiau žmonių suprastų, kad svarbiausia yra mokytis, gebėti pritaikyti vis naujas žinias ir naujas tiesas, tuo ta inercija būtų mažesnė ir pokyčiai vyktų greičiau. O žmogaus smegenų aktyvumas nuolat didėtų ir atsirastų daugiau galimybių informaciją pasiimti ne tik iš žemiškosios patirties lauko, bet ir iš sielos plano bei esybės plano lauko. Taip nuolat vyktų išorinio ir vidinio pasaulio susiliejimas. Tai leistų žmogui įsiklausyti į savo vidinį Aš (sielos balsą) ir į savo tikrąjį Aš (esybės-dvasios balsą) balsą. Ir mistikos toje vietoje nebelieka. Viskas yra tik žinios ir tų žinių pritaikymas savo aplinkoje. Šis žinojimas, galbūt, leis žmonėms, besilaikantiems nuostatų, kad dvasinės žinios – tai tik religinės teorijos, kurios nėra labai realios, pakeisti nuostatas ir priimti informaciją apie tai, kad nėra mistikos, yra tik žinios, kurios dar nėra suvoktos, atrastos ir teisingai priimtos į gyvenimą.
Daugybę religinių tiesų iškreipė žmonės, norėdami susikurti savo susireikšminimą, savo galią – ir sukūrė tamsos pasaulį, kupiną kančios ir baimės, ir tuo pasauliu gąsdindavo visus žmones. Tos tiesos labai jau pasenusios ir nebereiktų jų laikyti net savo pasąmonėje. Nėra Dievo, kuris sukūrė dangų ir pragarą, yra Kūrėjas, iš kurio sąmonės kilusi visa gyvybė ir kuri pati kuria savo gyvenimą. Nėra rojaus ir pragaro, yra tik energijų srautai, kurie būna žemo virpesių dažnio ir vis aukštesnio virpesių dažnio. O kiekvienas žmogus geba tuos virpesių dažnius pakeisti (nes jis yra kūrėjas) ir gyventi tame energiniame lauke, kuris žmogui yra priimtinas tuo jo suvokimo laikotarpiu. Žinojimas, kaip sudarytas pasaulis ir ką žmogus gali tame pasaulyje daryti, suteikia žmogui pasirinkimo laisvę, kaip jam gyventi ir jo nebekausto nežinojimo sukurtos baimės ir neteisingai suformuluotos religinės tiesos. Visos dvasinės žinios gali (ir turi būti) paaiškinamos mokslu. Nėra atskirties tarp mokslo ir dvasinių žinių, yra tik tam tikra žinojimo riba, kuri nuolat mažėja ir leidžia persipinti dvasinėms ir mokslo žinioms tarpusavyje.