Žmogus įpratęs mokytis iš aplinkos, iš to, kas jį supa, iš to, ką jam suteikia knygos, televizija, mokytojai, gyvenimiška patirtis. Jis remiasi savo protu, analizuoja išgyventus įvykius ir priima sprendimus, kas jo gyvenime tinka, o kas netinka. Bet žinios, ateinančios su dieviškosios šviesos srautu, gali visiškai pakeisti žmogaus gyvenimo stilių, jo įpročius, jo vertybes bei mąstymo formą. Žinios ateina per vidinę nuojautą, per netikėtą mintį, per pojūtį. Tai ne išorinio pasaulio suteikta informacija, o vidiniai pajautimai ir jų nėra su kuo sulyginti ir nėra kaip patikrinti. Tik laikas gali parodyti, ar vidinis pajautimas parodė teisingą situacijos sprendimą, ar ne. Žinios, ateinančios su dieviškosios šviesos srautu, jus pasiekia iš jūsų pačių aukštesniosios sąmonės lygio, o kai kada iš subtiliojo pasaulio, kur tam tikros kosminės būtybės siekia nukreipti jus teisinga vystymosi kryptimi. Jeigu žmogus savo dėmesį labai sutelkęs į savo kasdienybę, į savo išorinį gyvenimą, tai jis remiasi tik protu ir tik sukurta patirtimi. Bet jeigu žmogus sutelkia dėmesį į savo aukštesniąją sąmonę, jis gauna šviesos srautą iš aukštesniosios sąmonės lygmens ir ta šviesa įsitvirtina jo žemiškojoje sąmonėje, sudarydama galimybes įsitvirtinti (ar išsiskleisti) naujiems žmogaus gebėjimams. Gebėjimams naujai mąstyti, naujai suvokti savo gyvenimo aplinką, sukurti naujus gyvenimo kriterijus. Atsiranda pasitikėjimas savo aukštesniąja sąmone ir tobulėjimas tampa daug greitesnis bei pažangesnis. Tiesiog smegenys pradeda kitaip funkcionuoti, atsilaisvina involiucijos metu užblokuoti neuronai ir žmogus savaime pradeda geriau suvokti savo aplinką, jam kyla daugiau gerų minčių, jis turi daugiau motyvacijos veikti ir turi didesnę minčių realizacijos galią, kuri leidžia jam pasitikėti savimi ir savo galimybėmis įgyvendinti naujus planus.
Kai žmogus susitelkęs į išorinį pasaulį, kai jis stengiasi veikti tik proto pagalba, labai gerai išsivysto loginis mąstymas, žmogus gali daug pasiekti, bet viską būtų įmanoma padaryti su daug mažesnėmis pastangomis ir daug lengviau, jeigu atsirastų pasitikėjimas savo aukštesniąja sąmone, kuri visada pateiks lengviausią ir teisingiausią sprendimo būdą. Kartu sustiprins pajautimus, kurie kiekvieną akimirką žmogui parodys galimą teisingą variantą, ar tai būtų maži kasdieniai darbai, ar kardinalūs pokyčiai gyvenime. Susitelkus į dieviškosios šviesos srautą, jūs galite priderinti savo žemiškosios sąmonės impulsus prie aukštesniosios sąmonės impulsų ir perimti informaciją iš ateities lauko, o ne iš praeities. Viskas, kas jau pergyventa ir išgyventa, turi likti praeityje ir prie to nereikia prisirišti. Nesvarbu, ar tai būtų skausmas, ar išmoktos žinios. Viskas nuolat keičiasi. Ir keičiasi taip greitai, kad žmogaus protas nebespėja vytis, nebespėja suprasti, kaip veikia vis naujesnės technologijos, nebespėja suprasti vis besikeičiančių verslo, politikos kuriamų prisitaikymo taisyklių, nebesuvokia vis besikeičiančių visuomenės norų. Tokiu atveju, žmogus pradeda nusivilti savimi. Ne tik savo gyvenimu, bet konkrečiai savimi, nes jis nespėja taip greitai mokytis. Tačiau ne šis pokytis yra svarbiausias žmogaus gyvenime. Šis aplinkos pokytis sukelia tokią įtampą, kad nebesugalvojama, kaip tapti stipresniam, galingesniam, įtaigingesniam. Šis pokytis neturi nieko bendra su žmogaus sielos dvasiniu tobulėjimu. Išorinio gyvenimo kuriamas pokytis yra apibrėžtas aiškių ribų – jis paliečia tik žemiškąjį gyvenimą. Žmogui jis yra labai svarbus, bet juk negalima pamiršti, kad žmogus Žemėje tai tik laikinas svečias ir tame žemiškajame gyvenime turi būti svarbu tai, kas skatina žmogaus vidinę brandą. Didysis pokytis turi vykti žmogaus viduje. Jo gebėjime pažinti save, gebėjime valdyti savo negatyvias mintis ir emocijas, gebėjime atjausti kitą žmogų ir gebėjime kurti produktyvią, gerą darbinę aplinką, kuri skatintų ne grubiai konkuruoti, o paskatintų vienas kito kūrybą. Šioje vietoje prarandama įtaka išoriniam pasauliui ir ego su tuo gali visiškai nesutikti. Sunkiausia būna tik persilaužimo akimirka, kai dėmesį nuo išorinio pasaulio perkeli į savo vidinį pasaulį. Bet kai į žemiškąją sąmonę vis lengviau įsilieja aukštesnioji sąmonė, žmogus vėl pradeda pajusti savo vertę, pradeda suprasti savo gyvenimo prasmę ir jam susikuria naujos galimybės saviraiškai. Tik šiuo atveju ne viską valdo žmogaus loginis protas, tenka pasitikėti Gyvenimo sąmone, kuri sukuria aplinką, vertą žmogaus vidinio pokyčio.
Gyvenimo sąmonė, subtilusis pasaulis ir žmogaus aukštesnioji sąmonė dirba kartu, kad sukurtų geriausias sąlygas žmogui gyventi, tobulėti ir kurti. Žmogaus aukštesnioji sąmonė per dieviškosios šviesos srautą įtakoja žmogaus smegenų veiklą bei energetikoje įtvirtina aukšto dažnio virpesius, kurie padeda prisiderinti prie aukštesnių vibracijų aplinkos. Gyvenimo sąmonė sukuria gyvenimiškąją aplinką, kuri taip pat yra aukštesnių vibracijų, todėl viskas klostosi tarsi savaime, lengvai ir paprastai. Subtilusis pasaulis jau stengiasi įtakoti žmogaus protą, kad jis sąmoningai priimtų norimą pokytį ir pradėtų mąstyti, kokią naudą duoda jo gyvenimui aukštesniosios sąmonės išminties suvokimas. Loginis protas pradeda remtis ne tik per gyvenimą sukurta patirtimi ir išorinio pasaulio sukurtomis žiniomis, bet ir žiniomis, kurios ateina iš aukštesniosios sąmonės lygmens.