Keturmatėje erdvėje atsiveria visiškai naujas Tiesos ir Pažinimo dėsnis. Tiesa yra pažini. Pažinti tiesą turi būti pats svarbiausias siekis šiame vystymosi laikotarpyje. Kokią tiesą turi pažinti žmogus? Tą, kurios dar nepažino aukštesnioji jo sąmonė. Trimatėje erdvėje žmogui buvo ir yra aktualu pažinti save, savo išorinę ir vidinę aplinką. Žmogus siekia pažinti savo charakterį, jausmus, gebėjimus. Siekia suvokti savo paskirtį ir galimybes. Mokosi suprasti gyvenimo dėsnius, kurie veikia jo išorinį pasaulį. Keturmatėje erdvėje atsiveria kitokios galimybės pažinti tiesą. Joje egzistuoja principas, kad Tiesa ir Pažinimas neatsiejami vienas nuo kito. Gali būti Tiesa, bet nebūti žmogaus, norinčio ją pažinti. Gali būti žingeidus žmogus, bet jis dar nesugeba susikoncentruoti į savo aukštesniąją sąmonę, kuri padėtų suvokti tiesą. Tiesa nėra sukuriama protu, ji nesiremia asmenine ar kolektyvine patirtimi, ji tiesiog egzistuoja ir yra pažini subtiliame lygmenyje. Kol žmogus nesuvokia tiesos, ji jam neegzistuoja. Taigi, tiesa ir impulsas ją pažinti turi atsirasti vienu metu tiek subtiliame plane (kaip tiesa), tiek žemiškame plane (kaip noras pažinti). Tuomet išlaisvėja žmogaus gebėjimas pažinti, pamatyti tiesą, suvokti ją ir suteikti formą beribei minčiai.
Kai žmogus išlavina gebėjimą gyventi keturmatėje erdvėje, jis įgauna naujų galių. Viena tokių – realizuoti naują tiesą, idėją, kurią tokio žmogaus sąmonė jau subrendusi „pasiimti“ iš Visatos informacijos lauko ir suteikti jai prasmę bei veikimo jėgą, t. y. įtvirtinti materijoje. Tiesa ir Pažinimas veikia darniai. Du impulsai, sinchronizuotai veikiantys būtyje ir nebūtyje (informaciniame Visatos lauke). Šį principą gali padėti suvokti tik aukštesnioji tavo sąmonė. Trimatėje erdvėje yra pažini ta tiesa, kuri egzistuoja žemiškojoje ir sielos sąmonės lygmenyje. Keturmatėje erdvėje tiesa pažini subtiliajame lygmenyje – aukščiausios sąmonės lygmenyje, kur laikas ir erdvė prasiplečia, kur amžinybė ir beribė erdvė. Žmogaus gyvenimo laikas ir erdvė taip plečiasi, kai jis susilieja su aukštesniąja sąmone. Tuomet žmogus suvokia save kaip amžiną kosminę būtybę, suvokia savo sąmonės nemirtingumą. Kūnas yra laikinas, o sąmonė – amžina.
Jei nori pažinti Tiesą, turi įdėti pastangų, t. y. ieškoti žinių, skirti laiko saviugdai, būti vis labiau sąmoningas. Juk žmogus tam ir ateina į materialųjį pasaulį, kad pažintų viską, ko dar nėra pažinęs, kad išbandytų save naujose aplinkybėse. Išmoktų tikslingai kurti trokštamą tikrovę. Be bendradarbiavimo su aukštesniąja sąmone to padaryti neįmanoma. Pasaulis nuolat keičiasi, nes žmogus keičia suvokimą apie jį. Tiesa, pasaulis kurį laiką išlieka stabilus, laukia, kol žmogus išmoks jį tinkamai suvokti ir įvaldyti gyvenimo principus. Juk ir trimatė erdvė egzistuoja tiek ilgai dėl to, kad reikėjo laiko jai pažinti, išmokti gyventi joje. Dabar pradedate pažinti naująjį, ketvirtąjį išmatavimą, o kai jį įvaldysite iki galo, bus metas pereiti į penkiamatę erdvę, kurioje aukštesnioji žmogaus sąmonė susilieja su pakylėtąja sąmone.
Keturmatėje erdvėje veikia ir daugiau dėsnių bei principų, kurie žmogui atvers visiškai naujus horizontus. Jau minėjau, kad ims netikėtai skleistis įvairiausi gebėjimai, kurių žmogus net neįtarė turįs. Tai vyks dėl to, kad aukštesnioji sąmonė apjungia visas sielos plano patirtis. Ji prisimena buvusius įsikūnijimus pačiose pažangiausiose civilizacijose, tad žmoguje gali pasireikšti tokie gebėjimai, kuriuos net sunku pritaikyti prie šių dienų gyvenimo. Žmogaus sąmonė keisis, senos tiesos taps nebereikalingos, atgyvenusios, jų vietą užims naujos. Vienas iš vis dažniau atsiveriančių gebėjimų – pasitelkus gydančiąją energiją gydyti rankomis, atstatyti energinį lauką, kad jis galėtų skleisti sveikatą stiprinančias, gyvybines jėgas atstatančias bangas. Vis daugiau žmonių pradeda girdėti savo vidinį balsą, bendrauti su subtiliojo pasaulio šviesos būtybėmis, apčiuopti savyje giliąsias žinias. Šie gebėjimai ima ryškėti, kai tik žmogus pradeda susilieti su savo aukštesniąja sąmone. Tačiau neretai juos slopina, neigia žemiškasis, trimatis protas. Kitas dalykas, neleidžiantis sparčiau vertis naujiems žmonių gebėjimams ir trukdantis virsmui, – suvokimas, kiek daug šiame pasaulyje visko, ko galėtų ir nebūti. Daugybė sukurtų institucijų, daugybė įdėtų pastangų į kokias nors veiklas praranda savo prasmę, kai žmogus pradeda suvokti, kad viskas, ką darė savo gyvenime, neturi prasmės amžinybės atžvilgiu. Jis gali pasijusti labai nusivylęs. Taip, tai skaudu suvokti, tačiau būtent tą akimirką reikėtų prisiminti, kad atsisakius visko, kas sena, galima nerti į visiškai naujas suvokimo sritis ir patirti gyvenimą naujai. Dievas nėra sukūręs apribojimų, kurie neleistų žmogui eiti dvasiniu keliu. Tai galima daryti bet kuriame amžiuje, bet kuriame pasaulio kampelyje, su bet kuriuo indėliu. Žmogų varžo tik prisirišimas prie senų tiesų. Jam sunku atsisakyti susireikšminimo, pasiekto komforto, sunku sutelkti valią naujai kūrybai, naujam pažinimui ir vis gilesniam vidiniam pokyčiui.
💜Nuostabu.