7 ciklai III

7 ciklai (III-1)

Kas yra žmogus? Ar gali kas nors atsakyti, kas jis yra? Kokia jo kilmės istorija, kokia jo sąmonė, kokios energijos jį gaubia? Noriu papasakoti kelių žmonių istoriją, kurioje persipina tiek laikas, tiek erdvė, tiek dimensijos. Tai ne romanas apie žmonių santykius, tai pasakojimas apie žmonių kelionę per savo suvokimo lygmenis. Apie žengimą į praeitį ir į ateitį, apie buvimą trimatėje erdvėje ir kitose daugiamatėse erdvėse. Tai pasakojimas apie žmonių kūrybą ir apie žmogaus sąmonės kūrybą daugiaplaniuose sluoksniuose. Veiksmas vyks visur – žemiškoje ir nežemiškoje realybėje. Leiskite savo minčiai ir vaizduotei palengva pleventi kartu su užrašyta informacija, kad galėtumėte išjausti buvimą kartu su herojais. Taip jūs patirsite ir savo kelionę laiku, erdve, per dimensijas, per skirtingus sąmonės sluoksnius. Tai sudėtingas pasakojimas, kaip ir ilgas ir sudėtingas atėjimas į šią akimirką, kai galime pradėti šį pasakojimą. Jūs, mieli skaitytojai, esate pripratę prie šios autorės kūrybos ir tikitės kažko neįprasto. Bet tai, ką patirsite čia, bus dar labiau neįprasta, nes jums teks susidurti su visai kitomis tiesomis, kurios jums dar nėra įprastos. Reikės susivokti skirtinguose sąmonės lygmenyse ir mąstyti pagal tų sąmonių lygius. Kai kuri informacija jums įsimins lengvai ir paprastai, kai kuri bus absurdiškai keista, neįtikėtina ir visa ta kūryba, persmelkta pačia keisčiausia mistika – yra kelių žmonių gyvenimas čia ir dabar. Tad kviečiame į nuostabią kelionę per pasaulius, dimensijas, per įvykius ir kūrybą. Visa ši informacija leis jums peržengti suvokimo ribas, kitaip suvokti, koks yra pasaulis ir kas yra žmogus. Tokia yra šio teksto siekiamybė. 

Vadinkite mane Istorijos Pasakotoju. Mano mylimi veikėjai lai būna pavadinti Ryčiu ir Vakare. Tai istorija apie dviejų žmonių gyvenimą, bet kas yra žmogus ir kas yra jo gyvenimas, negalime atsakyti suvokiant veikėjus tik kaip žmones, nors jie yra žmonės ir neturi kažko antgamtiško ar neįtikėtino. Jie yra kaip ir dauguma žmonių, galėčiau sakyti kaip visi, tik tiek, kad jų istorija skleidžiasi per visus sąmonės lygius, o kitų žmonių istorija tik prasideda ir šiuo tekstu prisidėsime prie gilesnio savęs suvokimo.

Rytis ir Vakarė. Nuo ko pradėti jų istoriją? Kas turi būti kertinis pasakojimo akmuo ar kitaip tariant, pagrindinė idėja? Pradėkime pasakojimą nuo tos akimirkos, kai Rytis ir Vakarė sėdėjo ant mėnulio krašto ir svajojo apie savo gyvenimo istoriją.

Tai buvo prieš tūkstančius metų, kai Žemės dar nebuvo, kai pasauliai tik kūrėsi, energijos perėjo iš dvasinės erdvės į materinę. Sėdėjo dvi kosminės būtybės ant mėnulio pjautuvo (suvokiate, kad jie sėdėjo tik mintyje, o ne tikrai ant mėnulio krašto), nuleidę kojas, žvelgė į tolius ir svajojo, kaip jie kurs gražų savo pasaulį. Jie matė, kaip išmintingi dėdės kuria įvairius pasaulius, kiek daug jie svarsto, kiek daug įvairių bandymų daro, kol sukuria tam tikrą materiją. Tos dvi jaunos kosminės būtybės pažino Žemę ir nusprendė kurti savo pasaulį Žemės erdvėje. Pasaulyje, kuriame dominavo meilės energija. Jie vienoje savo gyvenimo mokykloje pajuto, ką reiškia meilės jausmas. Jie suvokė, kad įeidami į tą jausmą, gali sukurti labai daug gražių dalykų. Suprato, kad meilėje galima sukurti bet ką. O jeigu meilėje galima sukurti bet ką, vadinasi, galima sukurti ir gyvybingą mintį. Pažvelgė Rytis ir Vakarė vienas kitam į akis, nusišypsojo ir tarė: rizikuojam? Kuriam pasaulį, kuriame bus įdomu gyventi, kuriame nuolat galėsime kurti naujas erdves ir kuriame galės skleistis mūsų kūrybinė mintis. Šis pasaulis egzistuos nuolat. Jis turės amžinybę, jis nuolat atsinaujins, nuolat pasipildys naujomis kūrybinėmis mintimis ir nuolat transformuosis. Pasvarstė jaunuoliai apie šią kūrybą ir nuėjo pasitarti su pagrindiniu savo Mokytoju. Kiti tą Mokytoją vadina Visatos Kūrėju. Rytis ir klausia: Mokytojau, ar galime būti Meilėje? Ar galime ją išjausti ir per ją kurti gyvybę? Mokytojas pagalvojo, pagalvojo ir tarė: Žinoma, kad galite, tik žinokite, kad Meilė – tai Gyvybė. Ir viskas, ką jūs kursite, turi būti kuriama iš meilės. Jeigu jūsų kūryboje nebus meilės, jūsų pasaulis sunyks. Ir tai, ką jūs sukursite, taip pat turės galimybę kurti tik Meilėje. Jeigu jie užmirš, kas yra meilė, jų kūryba taps griaunanti, naikinanti pati save. 

Rytis ir Vakarė nusišypsojo Kūrėjui: argi įmanoma kurti ne meilėje? Ne meilėje neegzistuoja jausmas, neegzistuoja kūrybinė jėga ir minties realizacija. Žinoma, kursime tik Meilėje. Ir taip jie gimė Žemėje, kuri buvo nuostabi, žydinti, pilna vandenynų ir pievų, pilna augalų ir gyvūnų. Jie stebėjo, kaip Žemė kūrėsi meilėje. Šis procesas tęsėsi labai ilgai, nes kurti neįmanoma tik svajojant. Kūryboje turi viską materializuoti, vadinasi, turi sugalvoti, kaip pasirinkti tam tikras energijas, kurios tarpusavyje derėtų ir sukurtų materiją. Rytis ir Vakarė stebėjo, kaip kitos  kosminės būtybės gebėjo mintį paversti materija, kaip jos gyveno skirtingose dimensijose ir kaip gebėjo visą kūrybą apgaubti harmonija, kaip kūrė gyvenimus, persipinančius laike, erdvėse ir dimensijose. Rytis ir Vakarė, būdami Kūrėjo kūrybine mintimi, sutelkė dėmesį į save, ir sujungę savo mintis į vieną siekiamybę, įžengė į erdvę, kurią vadiname materija. Taip dvi kosminės būtybės, dvi Kūrėjo kūrybinės mintys, susiliejo į vieną sąmonės kanalą ir pradėjo savo kelionę į Žemę kaip dvi atskiros mintys, viena kitą nuolat papildydamos, palaikydamos ir sukurdamos dualumo principą, kuris egzistavo šioje kūryboje kaip vienas pagrindinių principų.  

Koks nuostabus buvo polėkis tų dviejų kūrybinių minčių, gavus leidimą kurti pasaulį… Kiek jėgos, kiek grožio, kiek galimybių išsiskleidė visame šiame procese. Svarbiausia realizacinė idėja buvo sukurti savęs, kaip kosminės būtybės, atspindį žemiškoje materijoje. Buvo ilgai svarstyta, kaip į labai apribotą energinį tašką sutalpinti visą sąmonės didingumą, neaprėpiamą jėgą ir galią. Ilgai svarstė Rytis ir Vakarė, kaip į tą mažą materinį tašką sutalpinti visą kūrybinę jėgą, kuri galės skleistis per visą amžinybę, kuri galės nuolat save atnaujinti, transformuoti, sukurti nuolatinį tęstinumą ir nuolatinę galimybę būti vis pažangesniam, sąmoningesniam. Nieko kito nebeliko istorijos veikėjams, kaip prisidėti prie tų, kurie kūrė daug skirtingų sąmonės lygmenų, kad būtų galima vis labiau įmaterinti sąmonę. Vadinasi, reikėjo tuos sąmonės lygmenis įtalpinti į skirtingas dimensijas, kad jos persipintų tarpusavyje, bet kartu viena kitos neužspaustų ir neturėtų galimybės susinaikinti suspaustame energiniame taške – žmoguje. Ir taip Rytis ir Vakarė tapo žmonėmis. Tobulais žmonėmis su visomis galimybėmis egzistuoti daugybėje sąmonės lygmenų, turinčiais veiksmo tęstinumą, nemirtingumą. Jie tapo žmonėmis, bet kartu jie suvokė, kad savęs neapribojo, nes suteikė sau įvairiapusiškumą bei daugybę vis naujai išsiskleidžiančių gebėjimų ir galimybių. Koks geras jausmas buvo, kai pagaliau pavyko kūrybinę mintį įmaterinti, kai pavyko sąmonę paversti materiniu tašku – žmogumi. Štai taip ir prasideda pasakojimas apie žmogų. Apie tai kas jis yra, ką jis gali, kokios mintys jame yra aktyvios, kokia  sąmonė  yra aktyvi ir dar daug kitų pasakojimų.

Rytis ir Vakarė draugiškai sėdėjo ant mėnulio krašto ir kūrė savo mintį – kaip meilėje kurti gyvybinę mintį, kaip sukurti minties realizacijos galią ir minties tęstinumo galią. Ir jiems tai pavyko. Rytis ir Vakarė įeidami į Žemę ir sutelkdami savo sąmonę į save kaip žmogų, suvokė, kad jiems tapus žmonėmis, jie vienas kitą pamirš, kaip tas kosmines būtybes, kurios svajojo apie kūrybą ir pasiners į to laikotarpio, kuriame gyvens, gyvenimiškas problemas ir situacijas. Rytis ir Vakarė gyveno daugybę įsikūnijimų Žemėje, kaupė savo naujas patirtis, mokėsi ir išgyveno viską, ką įmanoma išgyventi apribotoje sąmonėje. Jų gyvenimo keliai nuolat susikirsdavo ir išsiskirdavo, persipindavo per jausmų ir minčių srautus, bet nei karto nepažino savęs, kaip Kūrėjo minties, sėdėjusios ant mėnulio krašto. Bet viename įsikūnijime pagaliau pažvelgę vienas kitam į akis, jie prisiminė savo svajones, prisiminė, kokie buvo laimingi svajodami įsikūnyti Žemėje. Prisiminė, kaip jie paprašė Kūrėjo meilės energijos, kad galėtų kurti gyvybinę mintį, kad galėtų suteikti sąmonei formą, o minčiai kūną. 

Žemiškame plane išgyventi prisiminimo akimirką, kas esi subtiliame plane, nėra paprasta. Žmogaus protas yra labai apribotas, todėl sudėtinga prisiminti tai, kas gyva aukštų vibracijų minčių pasaulyje. Rytis ir Vakarė vieni patys to atpažinimo nebūtų galėję išgyventi, bet jiems padėjo subtiliosios būtybės – Dvasios Mokytojai. Jos, pirmiausia, žemiškame plane suvedė Rytį su Vakare. Jie abu tikėjo Kūrėju, abu gilinosi į savo vidinį pasaulį ir abu siekė kaip galima labiau susitelkti į savęs pažinimą kituose sąmonės lygiuose. Atsiradus jų gyvenime šioms siekiamybėms, atsirado ir galimybė Ryčiui su Vakare susipažinti šioje žemiškoje dabartyje  ir  kartu mokytis pažinti subtilias erdves. O tose erdvėse tapo aišku, kad jie jau seniai pažįstami ir kad jie yra dvi Kūrėjo kūrybinės mintys, apjungtos vienam bendram procesui – patiems gebėti įeiti į aukštų vibracijų minčių laukus bei išmokyti ten įeiti ir kitus žmones. 

Dalintis:

5 komentarai apie “7 ciklai (III-1)”

  1. Vardai Rimantas ir Violeta labiau tiktų. Bet čia tik mano pajautimas 🙂 Labai įdomu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.