Pašnekovas nusprendė pasižiūrėti, kaip žmogui sekasi ta nauja kūryba, ir jis transformavosi į tingų, bet kartu protingą katiną. Jis atsidūrė žmonių pasaulyje ir pasirinko šeimą, kurioje geriausiai matėsi atsiveriantis naujas pokytis žmonių gyvenime.
Vaikšto sau katinas aplink naujus namus, laukia, kol šeimininkai jį priims, pamaitins ir leis jam ramiai miegoti šiltuose namuose. O iš tikrųjų katinas nemiega. Jis stebi žmogaus gyvenimą, mato, kokios energijos eina per žmogaus minčių ir jausmų lauką, ir vertina žmonių gebėjimus. Pabūna vienuose namuose, pabūna kituose namuose ir vis ieško namų, kuriuose galėtų pavirsti išminties srautu, galinčiu ne tik stebėti žmogaus gyvenimą, bet ir perduoti tam tikras išminties dalelytes į tų žmonių sąmonę. Sakysite, neįmanoma, kad katinai būtų tokie protingi? Bet ar jūs galite būti tikri tuo, kad tai, ką matote, yra tikra? Kad tai, ką suvokiate, yra būtent taip, o ne kitaip? Juk viskas priklauso nuo minties jėgos ir visą savo erdvę galite sukurti tokią, kokią tik įsivaizduojate. Žodžiu, Pašnekovas – Katinas atėjo gyventi į žmonių erdvę ir paniro į gilius stebėjimus, kaip žmogui sekasi keisti savo mintį ir savo gyvenseną. Blogiausia buvo tai, kad Pašnekovas – Katinas prarado savo prisiminimų galią ir pamiršo, kad jis yra galinga kosminė būtybė, liko tik katinas, stebintis žmogų. Kūrėjas smagiai nusijuokė, pastebėjęs kaip Pašnekovas nustebo, pamatęs, kad jis gebėjo save pamiršti toje materijoje.
„Matai, – sako Kūrėjas – kaip sudėtinga žmogui susivokti, kas jis yra ir kokia jo esminė paskirtis. Kaip tu manai, klausia Kūrėjas Pašnekovo, ar mano mylimiems Vakarei ir Ryčiui pavyks prisiminti, kas jie yra, ar jiems pavyks prisiminti savo laisvos minties galią, ar jie įeis į naujus procesus? Pašnekovas palingavo galvą, pasvarstė, bet iš karto linksmai nusikvatojo: „Kūrėjau, bet juk viskas yra tavo valioje. Jei leisi jiems prisiminti, tai jie ir prisimins savo galią. Jei leisi jiems išskleisti savo kūrybinę mintį, tai jie taip ir padarys.“
Kūrėjas palingavo galvą ir švelniai atsakė: „Žmogus yra kūrėjas ir jis pats kuria savo gyvenimą. Idėjas ir pagalbą aš galiu jam pasiūlyti, bet ar jis tą pagalbą priims, tai nežinia. Žmogus yra labai prisirišęs prie to kaip mąsto, ką vertina, prie savo įpročių, savo tiesų ir priimti naujas mintis jam nėra paprasta. Pažiūrėk, kiek kartų knygos užrašytoja norėjo priderinti knygos kūrybinę mintį prie jai suvokiamų tiesų? Nuolat. O juk norisi perduoti visiškai kitokio suvokimo mintį! Žinoma, jai kyla klausimas ar tą knygą kas nors gebės perskaityti, bet ar šis klausimas yra pats svarbiausias? Svarbiausia yra užrašyti naujas mintis, nes jas užrašant naujos tiesos jau įeina į materiją, įeina į žmogaus mąstymo lauką ir jos skleidžiasi. Anksčiau ar vėliau jos taps naujos gyvensenos, naujos materijos pagrindu. Ir aš, Kūrėjas, labai tikiu, kad naujos žinios bus suvoktos ir aprašytos. O Ryčio ir Vakarės naujos mokyklos projektas sudarys sąlygas visiems ten besimokantiems suvokti tas visas naujas tiesas ir įtvirtinti jas žmogaus sąmonės lauke. Tai yra nuostabi galimybė, kai naujos žinios ne tik suvokiamos, bet ir tikslingai integruojamos į žmogaus minčių lauką. O per tą integravimą užrašytojos minčių laukas prisipildo naujais suvokimais ir naujomis galimybėmis.
Kas yra žmogus? Tai sąmonė, egzistuojanti tam tikrame laike ir erdvėje. Ji išsiskleidžia tiek, kiek leidžia sau išsiskleisti. Ši sąmonė apribota žemiškoje formoje, bet visiškai laisva mano, kaip Kūrėjo, minties lauke. Vadinasi, žmogus gali keistis, gali sukurti naują materiją ir joje gyventi su savo naujomis tiesomis. Štai čia ir grįžkime prie pokalbio apie žmogaus vystymosi ciklus. Aš, Kūrėjas, norėjau įleisti į žmogaus mąstymo lauką subtilesnės energijos, kad skaitytojas galėtų prisiliesti prie naujų jam nepažintų vibracijų, bet atėjo laikas ateiti į žmogaus suvokimo lauką ir paduoti aiškiau suvokiamą tiesą – kas jis yra ir kaip jam save tikslingai realizuoti.