7 ciklai III

7 ciklai (III-2)

Kūrėjas viską kuria su meilės ir išminties energijomis. Išmintis pasireiškia per sąmoningas mintis, o tų minčių realizacija įmanoma, jas apgaubiant gyvybine energija – meilės energija. Man, Istorijos Pasakotojui, norisi sutelkti jūsų dėmesį į jūsų vidinę būseną, kurioje atsiskleidžia jūsų meilė gyvenimui, džiaugsmas gyvenimui. Tik per šią būseną galima suvokti tiesas, kurios sklando virš žmogaus proto suvokimo ribų. Sakau, žmogaus proto suvokimo ribų, nes pats žmogus yra stulbinantis kūrinys, savyje sutalpinantis begalę pasaulių, begalę formų, tiesų, energijų. Ir tik nusiteikus pozityviai (pakėlus bendrą savo išskleidžiamų energijų vibracinį dažnį), galima įeiti į kitokio suvokimo pasaulį. Norisi šią temą perduoti ne žmogaus protui, o jo aukštesnei sąmonei, kad ji per raides, per perskaitytus žodžius prisimintų save, suvoktų savo jėgą ir prabustų žmogaus minčių lauke. Dauguma žmonių gyvena tam tikrų minčių lauke ir tas minčių laukas sukuria savo pasaulio formą. O ką jis sukuria, tas ir realizuojasi žmogaus gyvenime. Bet, jeigu žmogus pereina į kitų minčių lauką, tada realizuojasi kitoks gyvenimas. O kaip pereiti virš proto suvokimo ribų? Reikia gebėti susilieti su savo aukštesniosios sąmonės mintimis, tada jūs būsite tos sąmonės minčių lauke ir suvoksite tiesas, kurias dabar jums pasakoju, lengvai ir paprastai. Manote, autorei lengva užrašyti šiuos tekstus? Ne, ji juk žmogus. Ji juk gyvena žmogaus kolektyvinėje sąmonėje, jai artimi žemiški jausmai, žemiškos siekiamybės, ji toks pats žmogus, kaip ir daugelis jūsų. Ir vis tiek ji turi peržengti savo proto suvokimo ribas, atpalaiduoti proto veikimo mechanizmus ir leisti aukštesnės sąmonės minčiai diktuoti šiuos tekstus. Ar lengva rašyti tai, ko nesuvoki, ko nepatyrei, bet kas realiai įtakoja tavo gyvenimą? Nelengva, bet reikia. Reikia susitelkti į aukštesnių vibracijų minčių srautą ir išdėstyti jas tinkamai, kad skaitytojas suvoktų prasmę. Kaip sukurti nuoseklumą veiksmui, kai nuoseklumas neegzistuoja? Nuoseklumas yra tik apribotos sąmonės ribose. Išlaisvintoje sąmonėje nuoseklumas nebeegzistuoja. Nes tą pačią akimirką egzistuoja visi sąmonės lygmenys, visas laikas telpa į tą pačią akimirką ir visos erdvės telpa tame pačiame laike. Taigi, nuoseklumo nėra, nors žmogaus gyvenimas turi aiškiai išreikštą nuoseklumą.

Sielos gyvenimas taip pat turi aiškiai išreikštą nuoseklumą, ir esybės gyvenimas turi tam tikrą nuoseklumą, bet… bet yra dar kažkas, kas priklauso žmogui, ir ko neįmanoma įsprausti į nuoseklumo rėmus. Tai yra kūrybinė mintis. Ji yra nuosekli, kol vyksta pažinimo ir patyrimo procesas. O ji gali būti nepavaldi nuoseklumui, nes ji tiesiog yra. Ir yra kitaip, nei gali žmogus suvokti.
Rytis ir Vakarė, kaip ir kitos kosminės būtybės, ilgai svarstė, kaip sutalpinti viską į vieną formą, kaip sutalpinti nuoseklų pažinimo procesą su momentine kūryba, su atsinaujinimu ir užsipildymu tuo, ko nėra, ko prieš akimirką nebuvo ir nuoseklaus mąstymo dėka nebuvo galima net numatyti ir sukurti. Bet jie rado sprendimą. Jie sukūrė daugiamatę sąmonę, kuri savyje sutalpina pačius įvairiausius dėsnius, kurioje gali mintis vystytis nuosekliai ir kurioje gali egzistuoti visai kitoks požiūris į tas pačias mintis. Sudėtinga? Taip, bet juk ir žmogus yra be galo sudėtinga forma. Net ir apribotoje savo sąmonėje jis geba savyje išlaikyti visą jam suteiktą įvairiapusiškumą. Ir pamažu, arba ne pamažu, jis išskleidžia viską, ką jis savyje turi. Tai priklauso nuo savęs pažinimo greičio, nuo gebėjimo išmokti gyventi pažintoje erdvėje ir nuo gebėjimo susikurti naują erdvę, kurioje galėtų išskleisti naujus savo gebėjimus.

Žmogus visada nori suprasti savo gyvenimo prasmę, jis nori turėti savo veiklos atspirties tašką, vadinasi, jam yra svarbu suvokti save toje nuoseklioje vystymosi formoje. Jeigu nebūtų nuoseklumo, jis nesuprastų, kodėl gyvena, ką jis kuria, vardan ko kuria ir t.t. O kai turi pradžią, tai tikslingai eini iki tam tikros pabaigos, kuri atveria kitą naują pradžią ir vėl eini iki pabaigos ir taip nuolat. Bet žmogus bet kada gali peržengti tam tikrą pradžią ir atsidurti rezultato gale, tik tokiu atveju prarastų kūrybinį džiaugsmą suvokti save ir realizuoti savo suvoktas tiesas, mintis. Amžinybėje nėra baigtinio taško. Nėra prasmės egzistuoti baigtiniam taškui. Nes jeigu būtų pabaiga, ją pasiekus, tu, kaip kūrybinė mintis, išnyktum. Išnyktų pasauliai, išnyktų Kūrėjas ir niekas neegzistuotų. Tokių atvejų sąmonių virsme yra buvę. Jos pačios save sunaikino, nuspręsdamos, kad yra baigtinis taškas. Nusprendė, kad pasiekė, ko norėjo, pasiekė suvokimo ribą ir susinaikino, nes nesuvokė, kad po vienos minties, gali eiti kita mintis. Pabaigos nėra, gali būti pasikartojimai, gali būti strigimai, sąstingis, bet baigties nėra. Nes atsiradusi gyvybinga mintis sukuria tęstinumą. Sąmonė (kūrybinė mintis), nuolat egzistuoja, kol ji pati save suvokia ir save palaiko. Kūrėjas save suvokė ir save realizuoja per kūrybinę mintį. Ir kiekviena Jo kūrybinė mintis geba kurti savarankiškai. Geba save pažinti, suvokti ir realizuoti tai, ką laiko reikalinga realizuoti, kaip sąmonei.

Dalintis:

2 komentarai apie “7 ciklai (III-2)”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *