Trimatėje erdvėje yra susitelkę daug tam tikro grubumo, kietumo neigiamos energijos. Tai žmogaus sukurtų neigiamų minčių ir jausmų energetika. Ji yra nepaslanki, sunki ir pačioje žmogaus energetikoje tampa kaip tam tikri kamščiai. Tie kamščiai atsiliepia tiek fizinei, emocinei ir psichinei sveikatai, tiek mąstymui – minties eigai. Atėjusi šviesi mintis iš subtiliojo plano ar iš aukštesniosios sąmonės pakliūva į tą kietą ir grubią energetiką ir tų grubių energijų gali būti iš karto užspausta, net nespėjus jos įsisąmoninti. O kai kada, kai jau spėjama įsisąmoninti, ji lėtai sukasi sąmonės kanale ir tiek išsitęsia, kad žmogus nebesuvokia visos tos minties esmės. Žmogus tarsi apsnūsta, jam per sunku galvoti, ką jau kalbėti apie veiksmą – veikti pagal tą mintį jis visai nebeturi jėgų ir galimybių. Ta negatyvumu užteršta žmogaus kūnų energetika apriboja šviesios minties įsitvirtinimą jo minčių sraute. Žmogui daug lengviau galvoti apie tuos pačius dalykus, prie kurių jis yra pripratęs, ir visai lengva galvoti apie tai, kas yra blogai, sudėtinga. Žemų vibracijų mintis labai greitai užima visą minčių lauką ir sugeria į save visas ateinančias kūrybines mintis bei gebėjimą sukurti minties tęstinumą. Pažiūrėkite į jaunus žmones. Dažniausiai jie galvoja daug greičiau nei seni žmonės. Jų vidinė jėga yra stipresnė, požiūris į gyvenimą yra pozityvesnis (nes yra mažiau neigiamos patirties ir mažiau fizinių skausmų) ir jų minties greitis yra daug didesnis. Jie daug greičiau susigaudo situacijose, žino kaip pasielgti ir jų mintys turi tęstinumą. Įgyvendindami vieną idėją, jie drąsiai eina prie kitos idėjos ir tą pačią idėją gali papildyti vis naujomis detalėmis. Jeigu žmogus žinotų, kad reikia savo vidinę jėgą stiprinti, kad reikia daugiau skirti laiko sau, mylėti save, džiaugtis gyvenimu, būti tarp pozityviai nusiteikusių žmonių, domėtis pozityviomis ir tikslingomis žiniomis, jų vidinė jėga taip pat būtų stipri ir net fiziniai negalavimai neapsunkintų jų minties vystymosi greičio. Stipri vidinė jėga parodo ir žmogaus didesnį imunitetą ir gebėjimą įvertinti situacijas, gebėjimą tikslingai leisti savo laiką.
Dar norisi pakalbėti apie minties tęstinumą. Keturmatėje erdvėje šis dėsnis yra labai aktualus. Kiekviena atėjusi iš aukštesniojo plano (per žmogaus vidinį žinojimą) mintis turi savo tikslingumą. Vadinasi, tą mintį reikia užfiksuoti ir ją įgyvendinti. Jeigu mintis nebus įgyvendinta, ji pavirs negyva mintimi. Mintimi, kuriai žmogus nesuteikė dėmesio energijos. Iš aukštesniojo sąmonės plano žmogų pasiekia daug minčių, tačiau dažnai jos neįsitvirtina žmoguje. Kai kada jos būna labai greitai atmetamos, o kai kada net neužfiksuojamos. Jos pasiekia žmogaus minčių lauką, bet dėl žmogaus įpročių nepriimti naujų idėjų lieka neįsitvirtinusios, kai kada jos būna labai greitai užspaustos kitų minčių grubios energetikos.
Būna, kad žmogus suvokia naujai atėjusią mintį, bet nedrįsta jos įgyvendinti. Nemato viso būsimo rezultato arba nesupranta kam ji reikalinga ir jos neįgyvendina. Bet juk dažnai būna, kad padarytas vienas mažas žingsnis gali atverti visai naujus kelius. O kai kada ta netikėta mintis gali suteikti pagalbą kitam žmogui, kuriam Dievas norėtų padėti per tave. Žodžiu, mintis, atėjusi iš jūsų aukštesniosios sąmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių negavusi jūsų dėmesio, tampa negyva. Sakytumėte, kas čia blogo? Daugybė minčių lieka nerealizuotų. Jeigu lieka nerealizuotos proto sukurtos mintys dar nėra taip blogai, nors ir šiuo atveju jūs užspaudžiate energijos pratekėjimą ir apsunkinate savo vidinės energijos pralaidumą. Jeigu jūs atmetate mintį, atėjusią iš aukštesniojo plano, vadinasi, jūs nesuteikiate tęstinumo minčiai, atėjusiai tiek iš jūsų aukštesnės sąmonės lauko, tiek iš Kūrėjo minties lauko. Tokia mintis turi savyje dieviškąją gyvybinę energiją ir ta energija turi siekiamybę pereiti į materiją – būti realizuota. Jeigu ta mintis lieka nerealizuota, ji praranda savo gyvybingumą, bet niekur nedingsta. Ji tampa negyva mintimi. Tokių negyvų minčių laukas susikuria virš žmogaus minties lauko. Tai nėra žmogaus negatyvių minčių laukas, kuris sukuria tam tikro klampumo, minties suvokimo sunkumo lauką. Tai yra virš žmogaus minčių esantis minčių laukas, kuris sukuria tam tikrą bedugnę tarp žmogaus žemiškosios sąmonės ir žmogaus aukštesniosios sąmonės. Ir juo daugiau žmogus atmeta minčių, kurios ateina pas jį kaip nuojauta, kaip vidinis žinojimas, tuo labiau jis didina tą bedugnę tarp savęs ir savo aukštesniosios sąmonės. Vadinasi, susilieti su savo aukštesniąja sąmone tampa vis sunkiau ir persikelti į keturmatę erdvę taip pat darosi sudėtinga. Siekdami galimybės susilieti su savo aukščiausiąja sąmone, jūs turite ugdyti savo intuiciją, pasitikėti savo vidiniu žinojimu ir tai įrodyti savo veiksmais, tai yra įgyvendinant jumyse kilusias idėjas. Kai kada aukštesniosios sąmonės mintis yra paduodama kaip galimybė. Ar duota galimybė pasiteisina jūsų gyvenime, ar ne, galima pamatyti tik pradėjus ją įgyvendinti. Kol nėra veiksmo, tol nesusikuria tos idėjos likimo linija ir negalima pastebėti kiek ji suteiks naudos žmogaus dvasiniam augimui ir jo tikslinei saviraiškai. Padarius pirmus žingsnius ir įvertinus žmogaus ryžtingumą, susitelkimą ir sąskambį su ta idėja, sukuriamos situacijos, kurios palaiko tos minties realizaciją arba situacijos, blokuojančios rezultatą. Negalima sakyti, kad ta mintis, atėjusi iš aukštesniojo plano, buvo neteisinga ir netikslinga. Jūsų pačių aukščiausioji sąmonė negali iki galo įvertinti jūsų žemiškosios sąmonės poelgių, nes elgsenos principai yra kitokie. Aukštesnioji sąmonė visados rinksis tikslingus darbus, o žemesnioji sąmonė gali rinktis tai, kas jai patinka ar nepatinka, ar dar blogiau, kas patinka ar nepatinka kitam žmogui. Kol mintis nėra pradėta realizuoti, aukštesnieji planai ir negali įvertinti minties realizacijos rezultato. Bet jeigu atmesite visas mintis, atėjusias iš jūsų subtiliojo plano, prarasite galimybę pakelti savo sąmoningumą, pereiti į aukštesnį savo sąmonės sklaidos etapą.
Minties tęstinumas gali būti suprantamas ir dar kitaip. Tai yra gebant atsisakyti nuolat pasikartojančių savo minčių ir kuriant įprotį apsvarsčius mintį ją paleisti ir eiti prie kitos minties. Arba tą pačią mintį jau papildyti kitomis mintimis, pažiūrint į tą pačią situaciją iš kelių pozicijų ir būtinai atliekant visus veiksmus, reikalingus tos minties realizacijai. Kam kurti mintį, kuriai nesuteikiama realizacija? Tokiu atveju yra netikslingai naudojamas minčių kūrimo laikas. Jeigu yra filosofinė mintis, ją reikia papildyti vis naujomis idėjomis ir jeigu jau savyje padarote tam tikrus suvokimo atradimus, tada tos mintys įgauna realizacinę energiją ir leis susitelkti į dar gilesnes mintis.