7 ciklai III

7 ciklai (III-3)

Atrodo, pavargote nuo teorijos apie pažinimą ir tęstinumą, kur ta istorija apie du jaunus žmones, kurie sugebėjo daugybę energijų, dėsnių, principų sutelkti į tam tikras formas ir sukurti daugiamatę sąmonę, gebančią save sutalpinti į žmogų? Įsivaizduokite akimirką, kai pasižiūri žmogui į akis ir žinai – jus sieja visos erdvės ir visas laikas, nes jūs sukūrėte tai kartu. Ar Rytis ir Vakarė yra kuo nors išskirtiniai? Tikrai ne, jie kilo iš apjungtos kūrybinės minties, kuri įsiliejo į kūrybinius procesus ir įnešė savo indėlį į Žemės ir žmogaus kūrimo procesą. Išskirtinumas tik tame, kad jie, būdami apribotoje sąmonėje, proto suvaržytame minčių lauke, gebėjo suvokti, jog yra kosminės būtybės, apjungtos vienam bendram procesui.

Ką galima pamatyti žmogaus akyse? Meilę, artumą, džiaugsmą, o gal neaprėpiamas sąmonės platybes, kuriose gyvenimas vyrauja daugiamatėje erdvėje? Pirmiausia pamatai jausmą, sklindantį iš akių, o vėliau ateina suvokimas – kas esi tu ir kas esu aš tame susitikimo taške. Ir ką tas susitikimas duoda kiekvienam iš jų ir ką tai duoda žmonijos vystymosi akimirkai? Mačiau, kaip Rytis ir Vakarė nustebę žiūrėjo vienas į kitą ir negalėjo patikėti, kad juos sieja amžinybė. Jie suvokė, kad juos sieja ne vien bendri praeities įsikūnijimai Žemėje, bet juos sieja kažkas daugiau nei Žemė. O kaip suprasti kas juos sieja, jei sąmonė nėra tiek išlaisvinta ir leidžianti suvokti visas tiesas, kurias jie pažino dar ateidami iki įsikūnijimo? Štai tam esu aš, Istorijos Pasakotojas, ir visas subtilusis pasaulis, kuris jau gebėjo bendrauti tiek su Vakare, tiek su Ryčiu. Suvokti tiesą būna sudėtinga, bet dar sudėtingiau tą tiesą pripažinti sau kaip realią ir gyventi su ja, įtvirtinti ją savo kasdienėje veikloje. Todėl pati svarbiausia atpažinimo akimirka buvo ta, kai Vakarė turėjo viešai savo nuostabių draugų būryje pripažinti, kad netikėtai jos gyvenime atsiradęs Rytis yra jos kūrybinės minties dalis, kad abi šios dalys buvo ir yra apjungtos Kūrėjo valia ir jos turi vieną bendrą uždavinį – padėti įsimaterinti naujai visatinei realybei Žemėje ir žmonijos gyvensenoje. Jie prisiminė svajas, kurias kūrė sėdėdami ant mėnulio krašto, ir tiesas, kurias pažinę, jas integravo į subtiliąją Žemės ir žmonijos erdvę. Juk atėjo jie čia tam, kad prisimintų šią tiesą, ir per savo minties veiksmą viską, ką kūrė subtiliame plane, įmaterintų šioje žemiškoje erdvėje.

Materija neatsiranda kaip stebuklas iš niekur. Materija atsiranda iš sąmonės. Kiekvienas daiktas, kiekvienas augalas, gyvūnas, ir, žinoma, žmogus, turi savo sąmonę. Tik ta sąmonė yra labai suspausta ir sukoncentruota į materinę formą. Juo labiau suspausta sąmonė, tuo kietesnė materija. O kas tą sąmonę suspaudė? Kūrėjas? Iš vienos pusės, būtų galima taip atsakyti, nes visa kas yra Kūrėjo sąmonė. Bet, pažiūrėjus iš kitos pusės, toks posakis parodytų, kad jūsų protas apribotas ir negebate suvokti, kas yra Kūrėjas. Tai ne subjektas, vienas pats mąstantis ir piešiantis būsimus pasaulius ant popieriaus lapo. Tai sąmonė, kuri save pažindama ir suteikdama veikimo jėgą, suvokdama savo galimą kūrybą, sukūrė save. Tai kas yra žmogus? Jis yra kūrybinė mintis, gebanti save suvokti ir pažinti. O pažinus – ir veikti. Ir visa būsima žmogaus kūryba naujojoje erdvėje pasižymės gebėjimu pažinti tiesą, ją suvokti ir suteikti jai realizacinę minties galią. Čia aš atskleisiu tam tikrus stebuklingos alchemijos principus ir jūs galėsite iš oro kurti materiją. Nustebote, o gal ir apsidžiaugėte, o gal pasipiktinote, kaip galima atskleisti alchemijos principus? Galima viską atskleisti, nes viskas veikia tik išplėstoje žmogaus sąmonėje. O jos nepasiekus, nesuvoksite, kaip veikia šie principai. O kai suvoksite, jūsų sąžinė, jūsų atsakingumas bus aiškiai sustiprėjęs ir jūs nepažeisite principų, neatliksite veiksmų, kuriais galėtumėte pakenkti kitam. Tiesą pasakius, rašau šiuos žodžius ir šypsena mano veide atsiranda. Nereikia suvokti alchemijos principų, kad pakenktumėte žmogaus gyvenimui, Žemės egzistencijai. Jūs puikiai tai padarote ir dabar. Tos žinios ir nauji gebėjimai leis jums pereiti iš nesąmoningos būsenos į sąmoningą ir leis suvokti giliąsias savo gyvenimo prasmes, savo galimybes. Todėl aukite, ugdykite save, kad tik galėtumėte praplėsti savo sąmonę, ir suvokus visus alchemijos veikimo principus, iš oro kurti materiją. O dabar iš karto pataisau frazę „iš oro kurti materiją“. Čia taip parašiau tik tam, kad būtų vaizdžiau, nes sąmonė, mintis yra nematoma, jos neapčiuopsi, nesuformuosi į kažką, ji kaip oras. Tiesa, orą dar galima apčiuopti ar bent pajusti, kai jo trūksta, o minties jūs neapčiuopiate, nematote, bet jaučiate – ir ji yra pats svarbiausias jūsų veikimo instrumentas.

Mintis. Kas ji? Iš kur ji ateina? Kaip ji realizuojasi? Į šiuos klausimus taip pat atsakysiu per pasakojimą, kaip Rytis ir Vakarė suvokė savo mintį. Tą akimirką, kai du žmonės pažiūrėjo vienas kitam į akis ir nustebę suprato, kad jų žemiškieji gyvenimai apjungti bendrai kūrybai, atsakingai pažiūrėjo į tą užduotį ir pradėjo veikti. Ką daryti, kad suvoktum kas esi ir ką turi atlikti? Ir kaip subtilusis pasaulis gali perduoti žmogui žinią, kurios jis dar nėra pajėgus suvokti? Lieka tik viena – pamažu mokyti naujų tiesų, kad sąmonė atsilaisvintų, protas įvertintų atsirandančius pokyčius, o atvira širdis išskleistų meilę, nes tik meilė suteikia gyvybę minčiai. O čia, Žemėje, susitiko du žmonės, kurie vienas kito nepažinojo, nežinojo nei charakterių, nei vertybių, nei siekiamybių. Kaip pasitikėti vienas kitu? Kaip nesuklysti ir kaip atsiverti visa širdimi, jei vienas kito nežinai? Ir vėl į šį procesą įsijungė subtiliosios būtybės. Jos gi gerai pažįsta abu žmones, žino jų silpnąsias ir stipriąsias puses, žino, ką jie vertina ir kuo jie pasitiki. Taip ir arkangelas Metatronas, žinodamas, kad Vakarė juo pasitiki, tarė jai į ausį: pasitikėk tuo žmogumi. Tiesiog pasitikėk. Žinok, kad aš juo pasitikiu ir tau to turi užtekti. O kaip Vakarei pasitikėti žmogumi, kuris jai yra nepažįstamas ir susijungti kūrybiniams procesams, kai tuo tarpu aplink ją tiek nuostabių, gerų žmonių, su kuriais ji drąsiai ir ilgai ėjo savęs pažinimo keliu, su kuriais ji kūrė mintį, kaip žmogui lengviau gyventi. Su kuriais ji kūrė naują požiūrį į žmogaus gyvenimą ir stiprino žmoguje naujus gebėjimus susilieti su subtiliuoju pasauliu, jį pažinti, su juo bendrauti. Juk daug metų visi kartu žengė tuo keliu, vienas kitą palaikydami, vertindami, kai kada paprieštaraudami, įsiskaudindami. Vakarė turėjo gražią savo bendruomenę ir daugybę ją sekančių žmonių širdžių. Tad kaip patikėti Ryčiui tai, ką ji jau sukūrė ir kaip nesuklysti pasirinkime? Arkangelas Metatronas vėl tarė žodį: pasitikėk. Ir Vakarė patikėjo. Patikėjo, kad jai reikia pažinti Rytį, kad jai reikia patraukti į šoną savo abejones ir kitų žmonių abejones jos padarytu sprendimu, o kartu pačiai atsargiai vertinti, ar viskas, kas vyksta, tikrai yra Kūrėjo valioje, ar nėra kokios nors neteisingos interpretacijos ir neteisingai suvoktos tiesos?

Dienos ėjo, subtilus pasaulis stebėjo Ryčio ir Vakarės susiderinimą tarpusavyje. Ne tik minčių susiderinimą, bet ir tai, kaip keičiasi kasdienybės veikla, kad ji galėtų persipinti į vieną bendrą veiklą. Vakarei teko pasitraukti iš savo buvusios veiklos, subtilus pasaulis leido išgyventi vidinį skausmą – kūrybinių santykių nutraukimo su kai kuriais jai brangiais žmonėmis skausmą. Tuo metu subtilus pasaulis tyliai pakuždėjo Ryčiui: skambink Vakarei, jai sunku, o tavo žemiškas supratingumas ir palaikymas leis jos žemiškai širdžiai patikėti tavimi. Paskambino, paguodė, leido mintį sutelkti į ateitį, o ne į praeitį – ir taip užsimezgė žemiškas pasitikėjimas vienas kitu. Vakarė žinojo, kad Kūrėjas mėgsta išdaigas ir suteikė jai dar vieną išbandymą. Vakarei mėginant aiškintis savo vidiniuose pajautimuose kur ji eina, ką ji turi suprasti, pajuto kambaryje sėdintį Kūrėją. Kaip elektra nudegino visą jos fizinį kūną tas pajautimas. Ji išsigando ir apsidžiaugė vienu metu. O kai nurimo, pamatė linksmą Kūrėjo šypseną. Kūrėjas jai sako: priimk drąsiai į širdį savo naują draugą ir kartu įgyvendinkite mano svajones sukurti naują visatinę realybę. Taip Vakarė pasiryžo pažinti Rytį – stebėti jo mintis, kalbėtis, analizuoti, ką jis mąsto, kaip jis mąsto ir pastebėjo, kad jis turi visas savybes, kurias ji vertina. Nurimo jos širdis ir patikėjo: galima bendradarbiauti. Tuo tarpu Rytis aiškiai žinojo, kad tik kartu galima įeiti į pačias giliausias suvokimo akimirkas. Jis žinojo, kad jų bendras kelias nuves į žmogaus protui dar nepažintas erdves. Tik jam kilo klausimas, kaip padėti Vakarei juo patikėti? Kaip parodyti, kad jie kartu gali nukeliauti į gilius prisiminimus – kas jie yra. Kantriai laukė, kol Vakarė juo patikės, padėjo kaip mokėjo, ramino ją, juokėsi kartu su ja ir tapo draugu, kuriuo buvo galima pasitikėti. O kai jų draugystė sutvirtėjo, atėjo naujas suvokimas – reikia daug dirbti kartu, kad būtų galima pažinti jiems dar nepažintas sąmonės erdves. Kodėl vis sakau „sąmonės erdvės“, o ne kosmosas, subtilusis pasaulis ar visata? Todėl, kad viskas yra tik sąmonės erdvės. Viskas.

Dalintis:

1 komentaras apie “7 ciklai (III-3)”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.