7 ciklai III

7 ciklai (III-4)

Kasdien Rytis ir Vakarė po kelias valandas kalbėdavosi, aiškindavosi, ką suvokia, ką mato ir kartu kildavo į nepažintas erdves. Vakarė ir prieš tai mėgo keliauti po subtilias erdves, bet ji to proceso nelaikė svarbiausiu savo gyvenime. Ji juk paprastas žmogus, turintis daugybę žemiškų pareigų, ir susiliejimas su subtiliuoju planu būdavo tik akimirkos reikalas. Kai kada skirdavo dėmesio daugiau, kai kada mažiau, bet tai nebuvo jos gyvenimo esmė ir tam ji neskirdavo daug laiko. Be to, tai nėra ir taip lengva. Reikia gebėti valdyti savo vibracinį lauką, kad jis leistų žemiškai sąmonei pakilti į aukštumas. Gyvensena turi būti harmonizuota: rami širdis, aiškus protas, nepervargęs kūnas, dėmesys sutelktas į sąmonės procesus, o ne į žemiškus reikalus. Atsijungti nuo žemiškų darbų, pomėgių, apriboti savo troškimus ir žemiškus malonumus nėra paprasta, bet tai yra reikalinga, norint sutelkti dėmesį į subtiliuosius planus. Tiesa, pažinti subtilųjį pasaulį nėra taip sudėtinga. Galima išmokti sutelkti dėmesį ir pamatyti, pajausti kosmines būtybes ir kosmines erdves. Bet susitelkti į praplėstą savo sąmonę ir joje pažinti procesus – tai jau iššūkis žemiškam protui, jausmams ir kūnui. Vakarė žinojo to susitelkimo kainą, su tuo ji jau buvo susitaikiusi, tik jai buvo labai svarbu jos žemiška šeima. Ji nenorėjo nuo jos atsiskirti, ji norėjo prie jos prisiderinti ir čia kildavo sunkumų. Žiūrėjo subtilus pasaulis į šią situaciją, mąstė, ką galėtų padaryti ir pasiuntė vieną iš savo atstovų pasikalbėti su Vakarės vyru. Pakalbėjo jie tyloje, padiskutavo, ir vyras suprato: reikia žmoną palaikyti. Reikia ją suprasti, o tam reikia pasikeisti. Tai nusprendus, subtilus pasaulis suteikė jam daug išminties bei atvėrė jo geriausius jausmus, kad šeimos bendrystė dar labiau sustiprėtų. Vakarės vyras tapo atidus, rūpestingas ir suvokiantis, ką ji daro ir kaip tai yra svarbu ne tik jai, bet ir visai žmonijai. Nelengva greitai keistis, nelengva keisti įpročius ir gyvenseną, bet su didžiuliu subtiliojo pasaulio palaikymu ir žmonos meile jam tai pavyko. O kartu skleidėsi ir jo žemiškoji sąmonė, jis vis labiau pažino save.

Kaip suderinti žemišką gyvenimą su vis giliau išsiskleidžiančia sąmone? Viskas būna labai paprastai, kai ta sąmonė išsiskleidžia ir žmogus suvokia, kas yra svarbiausia. Nelieka diskomforto ką rinktis, kur panaudoti savo laiką ir energiją. Nelieka troškimų, kurie tik atitolintų nuo tikslingo veiksmo, nelieka liūdesio kai negali blaškytis ir dėl to atsisakai daugybės gyvenimo pasiūlymų. Sakysite, juk žmogus į Žemę atėjo, kad pažintų Žemę, kad pažintų žmones, jų kultūras, kad veiktų, kurtų, tai kodėl reikia save atriboti nuo daugybės žemiškų dalykų? Kūrėjas nesiekia žmogaus atriboti nuo to, ką Jis sukūrė. Jis siekia, kad žmogus gerai pažintų save ir savo aplinką, kad galėtų mėgautis savo poilsiu, savo darbu, savo santykiais. Kai žmogaus sąmonė yra tik įsitvirtinusi į materiją, tik pradėjusi savęs pažinimo ir auginimo procesą, tai viskas, ką ji gali patirti Žemėje, yra labai svarbu ir reikalinga. Taip sąmonė sutelkia savo jėgą į patirties kaupimą, į santykių kūrimą, į kūrybinių idėjų realizavimą. Tam jau sukurta Žemė, tam jau sukurta energinė erdvė, kad sąmonė galėtų save išjausti materijoje, ja mėgautis ir išmokti joje veikti.

Sąmonė, suvokusi ir pažinusi save, pradeda didžiulį savęs kūrimo etapą ir tas etapas vyksta tol, kol sąmonė mano, kad ji gali ir nori save išjausti vis kitose situacijose, vis kitokioje būsenoje. Ji gali norėti išjausti save akmenyje, o gal oro molekulėje. Ji gali norėti save išjausti jausme, o gal mintyje. Ji renkasi, ką nori išjausti, bet prieš pasirinkdama, ji turi pažinti tai, ką galėtų išjausti, ir turi priderinti savo formą prie to, ką norėtų išjausti. Ir jeigu ji nori save išjausti materijoje, kurią pati geba kurti ir atsinaujinti, ji turi sufokusuoti savo mintį į materiją. Apgaubti save įvairiausiomis formomis, pažinti vis kitus pasaulius, kur tos formos egzistuoja ir suprasti egzistencijos principus. Taip ir žmogus – sąmonė, atėjusi į Žemę, turi suvokti kokia tai erdvė. Išmokti gyventi su savo sukurtais jutiminiais organais, su fiziniu kūnu, su sielos ir esybės kūnu. Ji turi mokėti suderinti visų kūnų sąmonių veiklą tarpusavyje, ir tai suderinus, suvokti, ką ji gali kurti. Vieni kuria sau patirtis per aplinkos pažinimą, per aktyvų veikimą darbe, moksle, kiti mokosi kurti santykius, mokosi įvaldyti jausmus. Treti tiesiog mėgaujasi gyvenimu, nes po ilgų kūrybinių procesų, kol sukūrė save iš sąmonės į materijos formą, pavargo ir nori tiesiog pasimėgauti gyvenimu. Ir žmogus mėgaujasi savo gyvenimu. Jis leidžia savo sąmonei ilsėtis ir pasimėgauti visa kuo, kas jau sukurta. Gerai, jei žmogus žino, kad turi pailsėti tam, kad vėliau galėtų žengti savęs auginimo procesu. Bet būna, kad žmogus pamiršta, kodėl jis pasirinko lengvo gyvenimo formą, ir mano, jog tai tik sėkmė ir jam nėra būtinybės susitelkti į savęs pažinimo procesą. Sąmonė užsiliūliuoja ir užmiega. Lieka egzistuoti tik žemiškoji sąmonė, pamiršusi, kad ji yra tik mažutė visos savo sąmonės dalis ir kad ji gebėjo suvokti viską, kas egzistuoja ir gebėjo save sukurti į materiją tik tam, kad toliau eitų savo kūrybiniu keliu. Štai kodėl dalis žmonių gali lengvai leisti savo gyvenimo laiką, kodėl dalis iš jų gali susitelkti į žemiškos karjeros siekimą, į valdžios siekimą, kodėl kita dalis tarsi užmiega ir nebegyvena savo gyvenimo, nes pamiršo, kad turi savarankišką sąmonę. O dalis žmonių jau žino – jų siekiai yra tikslinga kūryba ir viskas, kas gali blaškyti tuos kūrybinius procesus, turi būti paneigta, to reikia atsisakyti ir susifokusuoti tik į tai, kas tikslinga jų sąmonės savirealizacijai. Tokie žmonės „negelbėja pasaulio“, nesiaukoja vardan kitų, jie tik kuria tai, ką turi kurti, kad tas pasaulis galėtų keistis, kad jis turėtų naujas erdves saviraiškai ir kad kiekvieno žmogaus išsilaisvinusi sąmonė turėtų kur gyventi ir kurti. Tokie žmonės lengvai atsisako gyvenimo teikiamų malonumų, atsisako žemiškos kūrybos ir santykių, jie pasineria tik į savo sąmonės suvokimo procesą ir atlieka tikslingus darbus. Kitiems žmonėms pažiūrėjus į jų gyvenimą, jis atrodo varganai, niūriai, be ypatingų patirčių ir pasimėgavimų rezultatais. Bet taip gali atrodyti tik tiems, kas negeba suvokti aukštesnės sąmonės suteiktos laisvės kūrybai, pažinimui, savęs realizacijai.

Rytis ir Vakarė suprato, kad jų gyvenimo prasmė yra ne vien žemiškosios aplinkos pažinimas. Jie patyrė daugybę gyvenimų šioje Žemėje ir suvokė, kad garbė, valdžia, turtai leidžia jaustis gerai tik viename sąmonės lygmenyje, bet nebeturi savo svorio, savo jėgos subtilesniame pasaulyje. Atsivėrus jų aukštesniajai sąmonei ir atsivėrus suvokimui, kad aukštesnių vibracijų erdvėje yra kiti veikimo būdai, teko prie jų derintis. Bendraminčiai pradėjo pažinti save ne tik žemiškoje, bet ir dvasinėje materijoje.

Žmogus kaip sąmonė, kaip kūrybinė mintis, gerai pažįsta visus subtiliuosius planus, nes pats juos kūrė, pats save integravo į tuos skirtingų sąmonių pasaulius. Bet įėjus į Žemę, į formų pasaulį, žmogus iš naujo pradeda pažintį po tuos pasaulius. Jis turi minties realizacijos galią, jis turi meilės – gyvybinės energijos valdymo galią, vadinasi, jis gali kurti subtiliuose pasauliuose ne kaip sąmonės mintis, bet kaip žmogaus mintis, turinti gebėjimą iš karto, greitai sukurti materinę formą. Ką reiškia sukurti greitai, iš karto? Žmogaus mintis, kupina gyvybinės jėgos, gali realizuotis tiek per akimirką, tiek per kelis metus. Bet jeigu ta mintis bus nuolat palaikoma žmogaus dėmesio energijos, tai ji greitai įgis formą. Kai sąmonė tebėra ne materijoje, ji turi sunaudoti labai daug savo vidinių pastangų, kol iš minties realizuoja formą. O kai sąmonė kuria per žmogaus mintį, kuri jau turi gyvybinę energiją, viskas kuriasi daug paprasčiau. Labai dažnai yra taip, kad sąmonei augti reikalinga tam tikra materinė – energinė aplinka, kurią gali sukurti tik išlaisvintos sąmonės žmogaus mintis. Sąmonė gali ilgai užsibūti žemiškoje materijoje, kad galėtų čia kurti aukštesnėms sąmonėms naujas erdves, bet taip pat čia ji gali save paruošti ir tam, kad galėtų pereiti į visai kitus pasaulius. Tik, norint pereiti į tuos pasaulius, juos reikia suvokti ir turėti tam tikrus įgūdžius juose gyventi. O įgūdžiai gali būti kuriami tik materijoje, tarkime, išlaisvintos sąmonės žemiškoje materijoje. Dauguma žmonių dabar negyvena išlaisvintoje sąmonėje, jie dar net nesuvokia tos būsenos ir tos sąmonės suteikiamų galimybių, gebėjimų. Jie negeba pereiti gyventi į išlaisvintos sąmonės erdves ir, galiausiai, sąmonė nepajėgia savęs išlaisvinti iki galo, nes nėra sukurta žemiška materinė erdvė, kur ji galėtų save realizuoti. Vadinasi, Žemėje turi gyventi žmonės, suvokiantys, kad jie per savo minties vystymosi eigą gali įmaterinti naują erdvę, kurioje galės išsilaisvinti žmogaus sąmonė. Sudėtingi procesai, bet jie vyksta, ir ši knyga ne apie žemiškus santykius ir ne apie įprastą suvokimą kas yra dvasingumas. Ši knyga yra apie sąmonę ir jos kelionę per įvairius sąmonės suvokimo lygmenis, apie sąmonės išsiskleidimą ir savęs surinkimą į tašką. Ši knyga apie amžinybę.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.