7 ciklai (III-5)

Vakarė suvokė, kad jai laikas įsiklausyti į Kūrėjo valią ir suvokti, ką Jis siekia padaryti per jos mintį, kokie veiksmai tikslingi Kūrėjo, o ne jos ar kitų žmonių atžvilgiu. Taip prasidėjo tvirta bendrystė tarp žemiškos sąmonės ir Kūrėjo sąmonės. Įdomios patirtys ėjo viena po kitos, Vakarės emocijos kas dieną šokinėjo nuo euforijos iki nuosmukio. Siautėjo jausmai, siautėjo mintys ir tik Rytis savo aiškia logika gebėjo ją suvaldyti ir sutelkti į siekiamybę tiksliai suvokti savo patirtis. Ryčio tam tikri žemiški įpročiai vis dar buvo stiprūs. Jis siekė stiprių žemiškų pasiekimų, kol Vakarė neįrodė, kad šiame gyvenimo etape ne tai yra svarbiausia. Svarbiausia yra giliai suvokti, ko nori jų aukštesnioji sąmonė, ko nori Kūrėjas, kuris gerai supranta jų išlaisvintos sąmonės siekius. Per savo asmeniškumą ne visados lengva suvokti save, todėl kai kada yra gera turėti draugų iš subtiliojo plano, kurie tiesiog parodo tai, ko pats nesi pajėgus pamatyti. O kai tavo draugas yra Kūrėjas, tada viskas einasi daug greičiau. Nors nepasakysi, kad lengviau ir paprasčiau.

Vienos išlaisvintos sąmonės kelionėje Vakarė suvokė, kas yra dvasinė meilė priešingos lyties žmogui. Nes priešinga lytis – tai priešingas polius. Jis turi savo stiprybes, ko neturi kitas polius. Todėl ir buvo svarbu, kad kūrybinis procesas atsirastų būtent tarp dviejų skirtingų lyčių. Nesvarbu, kad sąmonė nėra savęs apribojusi lytimi, amžiumi, rase. Bet į sukurtą žemišką formą visados susideda tam tikri impulsai, kurie priklauso tam tikrai lyčiai, tam tikrai rasei, tam tikrai kultūrai ar religijai. Ir jeigu Kūrėjo kūrybinė mintis – Rytis ir Vakarė, sėdintys ant mėnulio krašto, nusprendė apjungti į visumą daug instrumentų, galinčių praversti jų ateities kūrybai, tai jie turėjo pasirinkti skirtingą lytį ir juos būtinai apjungti meile, kaip gyvybinės sąmonės energija, leidžiančia minčiai suteikti materiją. Nauja materija gimsta išlaisvintoje sąmonėje. Aukštos sąmonės materija gali gimti tik aukštų vibracijų meilėje, vadinasi, tos meilės neturi sukaustyti nei aistra, nei prisirišimas, nei įsiskaudinimai. Tai turi būti kūrybinė meilė, palaikanti Rytį ir Vakarę jų pačių naujojoje gyvensenoje, naujoje kūryboje, kuri tęsis ilgai. Žmogus dažnai bijo, kad santykiai nutrūks ir bendri projektai baigsis. Bet santykiai, pagrįsti dvasine meile, negali nutrūkti. Juose nėra integruotas atskirties jausmas. Juose yra bendrystės jausmas, juose yra pagarba ir palaikymas. Ar žemiškoji sąmonė gali sužlugdyti tokius santykius? Gali, nes žemiškoji sąmonė labai daug ką gali. Bet vieną kartą pajutus, ką reiškia dvasinė meilė, tikiuosi, žmogus ją saugos ir gebės joje gyventi. Žmones labiausiai sujungia sielos meilė. Tai labai stipri jausminė energija, todėl šalia Ryčio ir Vakarės yra žmonės, su kuriais jie sujungti sielos meile. Čia persipina ir aistra, ir dvasinis ryšys. Čia persipina pagarba ir pasiaukojimas. Žemiškoji meilė gali būti labai aistringa, labai globojanti arba, atvirkščiai, savanaudiška. Tokių santykių sujungti žmonės neilgai patiria meilę. Kaip sakoma, po trijų metų meilė dingsta, lieka tik paprasta kasdienybė. Dingsta tik žemiškoji aistra. O jeigu žmones jungia sielos meilė, jų santykiai tęsiasi ilgai, jie jaučia vienas kitam švelnumą, palaikymą, artimumą. Žinoma, kasdienybės rutina gali ir tokius santykius nutraukti. Gali juos pažeisti žmogaus silpnybės, priklausomybės, baimės, emocijų nevaldymas. Bet tokie santykiai gali nuolat atsinaujinti ir su nauja meile vėl kurti gražius santykius. Dvasinė meilė nepasižymi nei aistra, nei atsidavimu. Ji kupina tikslingos minties ir kūrybinio impulso tikslingai veikti. Bet didžioji kūryba įmanoma tik išjaučiant meilę. Vadinasi, vien protu neįmanoma sukurti materinės formos, kuri būtų nuolat atsinaujinanti ir gyvybinga. Tam reikalinga meilės energija. Vadinasi, Rytis su Vakare turi gebėti mylėti vienas kitą, neužspaudžiant vienas kito, nepaneigiant ir nesureikšminant, o kartu, bendrai išskleisti meilės jausmą ir juo apgaubti naujus kūrybinius procesus. Su jais vyko patys įvairiausi procesai, derinosi žemiškojo kūno energetika prie subtilesnio energinio lauko, valėsi karminiai kamščiai, emociniai blokai, įsitikinimų sienos. Vakarė su savo žemišku jausmingumu būtų iš karto atsisakiusi tų procesų, bet Ryčio valia ir ryžtingumas padėjo jai susitelkti į naujus procesus visu dėmesiu ir visa sava širdimi. Vienas įdomesnių procesų, kuris įvyko, bet kurio gilios prasmės šie žmonės nepajėgė suvokti, tai jų eterinių kūnų kelionė į juodąją skylę – parnešti naujos sąmonės subatominę dalelytę, kurios nėra Visatos Kūrėjo sąmonėje. Vakarei visados kildavo klausimai, kiek realūs yra įvykiai, kurie vyksta minties lauke, bet bėgant laikui, gyvenimas tiesiog parodo, kas buvo realybė, o kas buvo tik vaizduotė. Ir taip ši meditacija, kurios metu knygos herojai apsilankė juodojoje skylėje (taip jie suprato tą vietą, nors jos prasmė daug gilesnė), į jų žemišką ir nežemišką gyvenimą įnešė labai daug pokyčių, daug suvokimų ir tai bus pagrindinė šios knygos siužeto linija.