O dabar nusikelkime į kitą laiką ir erdvę. Šiam laikui ir erdvei aš, Istorijos Pasakotojas, suteiksiu savo įvaizdžius. Nes kalbėti apie Kūrėjo erdvę ir laiką būtų tas pats, kas kalbėti apie tuštumą, nes žmogaus sąmonei tikroji Kūrėjo erdvė ir laikas yra nesuvokiami, vadinasi, ir neegzistuojantys jų pažinimui. Kaip tuštuma. O kad tą tuštumą galėtumėte suprasti, Kūrėją suasmeninau, įvilkau į tam tikro knygos personažo rūbą ir Jo mintis bei elgseną sutapatinau su žmogaus mintimi ir elgsena. Norisi, kad suvoktumėte vykstančius procesus, nors kartu suprastumėte, kad viską perteikiu tik pasitelkdamas tuos įrankius, kurie leistų jums suvokti tiesos esmę. Vadinasi, tikrai suvokite, kad Kūrėjas nesėdi prie židinio ir neskaito knygų, nors mano pateiktame aprašyme būtent taip ir bus.
Kūrėjas pasikviečia draugus, kitų Visatų Kūrėjus, į savo namus arbatėlei. Susirinko išmintingos sąmonės, lengvai diskutuoja apie esamas situacijas jų visatose, bendrauja. Jie mėgsta tokius pasibuvimus ir ramius apmąstymus, kas turi vykti jų sąmonės lauke – jų visatose. Netikėtai Kūrėjas sako: „Aš apsisprendžiau pagreitinti sąmonės išsilaisvinimo procesą vienoje iš savo sąmonės formų – Žemėje“. „Džiugu“, atsako kiti Kūrėjai ir vėl palengva geria arbatą. Tai įprasti procesai, kada yra siekiama paduoti į savo žemišką sąmonę impulsus, pagreitinančius jų vidinį virsmą.
„Aš apjungiau dvi kūrybines mintis į vieną sąmonės kanalą ir per tą kanalą išskleisiu energiją, leidžiančią greičiau materializuoti naujos erdvės sukūrimą“. „Džiugu“, atsako kiti kūrėjai ir toliau ramiai gurkšnoja arbatą.
„Aš dvi žemiškąsias sąmones įkėliau į Absoliuto erdvę ir įsodinau į jas naują subatominę dalelytę“. Po šios ištartos frazės Kūrėjai sukluso: kaip taip galima, kaip galima į žemiškąją sąmonę integruoti naują subatominę dalelytę, kuri savyje turi tokią stiprią kuriančią galią. Tokios jėgos negali atlaikyti neišsiplėtusi sąmonė. Kūrėjas nusišypsojo ir atsakė: „Gali. Taip, aš pažeidžiu kosminės tvarkos dėsnius, sulaužau nuoseklaus augimo modelį ir suaktyvinu momentinio sąmonės sprogimo jėgą žmogaus sąmonės lauke. Per šią sprogimo jėgą, žemiškoji sąmonė galės iškeliauti į užvisatines erdves ir suvokti save ne savo sąmonės lauke ir net ne mano sąmonės lauke. Ji galės pasitraukti iš savęs, savęs nesunaikindama ir save suvokdama praplėstos prigimtinės sąmonės lauke. Ji galės egzistuoti paneigdama save, bet tuo pačiu ir nesunaikindama savęs“. Sėdi apstulbę Kūrėjai, rankoje iškeltas arbatos puodelis sustingsta laike ir erdvėje. Akimirka pavirsta į suspaustą amžinybę. „Kaip taip galima… – vis neatsitokėja Kūrėjai, – kaip galima leisti savo grubiausiai sąmonės išraiškai išgyventi tokius procesus, kurių nepajėgia atlikti net subtiliosios kosminės sąmonės“?
„Todėl ir negali tų procesų atlikti subtiliosios sąmonės, nes jos yra priklausomos nuo žemiškosios sąmonės ir gali egzistuoti tik šios sąmonės dėka. Žemiškoji sąmonė yra unikali tuo, kad ji turi savo materinę formą, turi savo savarankiškumą ir ji gali išsilaisvinti iš subtilios sąmonės sferos. Ji gali egzistuoti ir ne subtilios erdvės pozicijoje“– aiškina Kūrėjas. „Bet kaip ji savęs nesunaikins, egzistuodama ten, kur neegzistuoja ją palaikantys dėsniai?“ – vis dar nerimauja visatų kūrėjai. „Ten gi neveikia gravitacijos dėsniai, neveikia sąskambio dėsniai. Ir kokie čia gali būti sąskambiai, jeigu tavo sąmonės žemiškoji dalelytė atsiduria erdvėje, kurioje ji neturi jokio sąskambio su aplinka, su ten egzistuojančia kūrybine mintimi. Tai paradoksas. Kaip egzistuoti ten, kur nėra nei vieno dėsnio, leidžiančio tau egzistuoti ir kodėl tu išsiuntei žemiškąją sąmonę į tą situaciją? Juk žemiškoji sąmonė, save suvokusi jai neegzistuojančioje erdvėje, pakis. Jos energinė struktūra pakis. Pakis jos suvokimo laukas ir aišku, kad pakis visa tavo, kaip Kūrėjo, sąmonė. Ir visi dėsniai, kuriuos kūrei tiek milijardų metų, visi principai, kurie leido sukurti tavo sąmonės lauką tokį, koks jis dabar yra – pakis. Gal net paneigs save. Kaip tada tavyje esančiai sąmonei save suvokti ir priimti, jeigu tavo nauja idėja paneigs viską, ką sukūrei iki šiol ir kas yra tvirtas tavo egzistencijos pagrindas. Tai tam tikras susinaikinimo procesas: ar įmanoma suvaldyti šį procesą ir leisti transformuotis visiems dėsniams, visam subtiliam pasauliui taip, kad viskas tarsi atgimtų naujai su naujais principais, naujomis egzistavimo tiesomis ir visa tai dar reikia padaryti nesunaikinant savęs. Kaip išlikti savimi, paneigiant save?“ Kūrėjai jau sunerimo. Arbata jau seniai atvėso, kai kam ji išsilaistė ant persiško kilimo, kai kam arbatos puodelis sustingo erdvėje ir transformavosi į lengvą aromatą. Sujudo, sukruto Visatų Kūrėjų sąmonės, nuvilnijo energijų srautai per visą jų kūriniją ir sukluso: šis pokytis pakeis ir jų gyvenimą. Tai savaime išderins ir jų kūrinijoje egzistuojančius dėsnius. Sėdi Kūrėjas ramiai, šypsosi, Jis žino, kodėl tai daro ir kam taip rizikuoja. Jis žino, kad norint išlikti amžinybėje, turi kurti tęstinumą. Ir ne vien nuoseklų tęstinumą, bet ir įnešti atsinaujinančią pokyčio jėgą į visus sąmonės sluoksnius. O kaip geriausiai įnešti pokytį į visus sąmonės sluoksnius, į žemiškąją ir subtiliąją erdvę, jeigu ne per žemiškąją sąmonę. Ji juk turi gyvybinę energiją, ji juk gali kurti, paimdama meilės energiją ir jos pagrindu sukurti visai kitas sistemas, visai kitus dėsnius. Jeigu šitoks pokytis būtų vykęs per išlaisvintą sąmonę, nesančią įsikūnijime, tada tikrai sąmonė pati save sunaikintų, nes ji juk neturi materinės galios. O žmogus tokią galią turi. Ir ne tik materinės kūrybos galią, jis turi ir galimybę kai kuriuose procesuose pasinaudoti savo išlaisvinta sąmone ir vėl grįžti į žemiškąją sąmonę jau integruojant naujas idėjas į žemiškąją erdvę. Tokiu atveju Paneigimo dėsnis suveikia tikslingai. Paneigdamas save, tu gali iš karto save sukurti kitokį. Argi ne tokią jėgą turi žmogus. Jis gali gyventi tam tikrų jausmų antplūdyje. Jis gali džiaugtis ar liūdėti su jį užplūdusiais jausmais. Jis gali ilgai užsibūti tuose jausmuose, gal net kelis įsikūnijimus juose gyventi, bet gali bet kurią akimirką paneigti tą savo būseną ir gyventi kardinaliai kituose jausmuose. Ir tai jis gali padaryti akimirksniu. Jam tik reikia priimti sprendimą, kad nori jaustis kitaip, pasitelkti savo valią ir jaustis kitaip. Viskas. Jis paneigia prieš tai egzistavusią būseną ir susikuria kitą būseną. Vadinasi, susikuria ir kitą erdvę savo egzistavimui.
Turint tokią galią, žmogaus sąmonė gali paneigti visus principus ir dėsnius, kurie ją sukūrė ir pati sukurti kitą erdvę ir laiką, kurioje egzistuos, tos erdvės ir laiko net nesuvokdama. Paklausite, kaip galima egzistuoti ten, kur tu nieko nesuvoki? Bet juk žmogaus sąmonė nuolat save kuria erdvėse, kurios neegzistuoja jam, nes jos jam nėra pažintos. O kai pradeda pažinti, jis suvokia ten esančią erdvę su ten egzistuojančiais principais ir dėsniais ir išmoksta joje gyventi. O išmokus gyventi, pradeda kurti savo naujas idėjas, papildant tą naują erdvę naujomis galimybėmis. Vadinasi, žmogus savo prigimtyje turi numatytą galimybę viską paneigti, bet kartu savęs nesunaikinti, o tiesiog sufokusuoti save į naują erdvę ir naują laiką, jį pažinti per suvokimo procesus ir įmaterinti savo suvokimo lauke. Nes žmogaus sąmonėje yra tik tai, ką jis pajėgia suvokti. Gal negeba protu viską suprasti, bet suvokia: yra žvaigždės, yra jausmai, yra mintys, yra vandenynai. Jis supranta, kad tai egzistuoja, nesuvokia, kaip tai egzistuoja, bet priima kaip realybę ir toje realybėje gyvena. O prasiplėtusi sąmonė jau geba kurti kitą realybę. Pirmiau, žinoma, reikia suvokti tą kitą realybę, suprasti ten egzistuojančius principus ir kaupti savo patirčių bagažą toje naujoje erdvėje. O atėjus laikui – kurti. Leisti per save išsilaisvinti vidinei sąmonei ir pereiti į kitą suvokimo erdvę, kartu tą erdvę įmaterinant į žemiškąjį lygmenį.