7 ciklai III

7 ciklai (III-7)

Klausėsi visatų kūrėjai apie ką kalba jų kolega, bet niekaip nesuprato vieno dalyko, kaip galima sukurti jėgą, kuri gali paneigti ir Kūrėją. Kaip įmanoma suvaldyti tokią jėgą? Kūrėjas nusišypsojo: „Jūs nepažįstate Meilės. Jūs nežinote, kokia tai yra galia. Tai ne vien gyvybę suteikianti jėga, tai ir atsakomybę, gerumą, džiaugsmą išskleidžianti jėga. Turėdamas širdyje tą jausmą nei vienas žmogus nepaneigs to, ką myli. O žmogus myli mane. Myli taip, kad niekados nepaneigs savo gyvybinio šaltinio. Aš gi nesu žmogus. Manyje nėra neigiamų jausmų, nėra to, dėl ko žmogus galėtų manimi abejoti, nepasitikėti, nemylėti. Juo labiau išsilaisvinusi žmogaus sąmonė, tuo labiau jis geba suvokti, kaip stipriai yra persipynusi meilės energija per mane ir per jį. Ji yra nedaloma, ji negali būti užspausta ar paneigta. Ir todėl dvi mano kūrybinės mintys, suvokdamos paneigimo dėsnį, žino, kad jos gali paneigti bet kokią savo (arba mano) kūrybą, bet ne pačios save ar, tuo labiau, mane, jų Kūrėją. Net ir išėjusios iš mano sąmonės lauko, kur viskas buvo paneigta, jos negalėjo paneigti to, iš ko jos susidariusios, iš ko jos kilusios. Jos negali paneigti tik dviejų dalykų – meilės ir išminties energijų egzistavimo. Vadinasi, jose visados liks meilė ir išmintis. Tiesa, naujame procese, kai Vakarė ir Rytis iš Absoliuto erdvės parnešė naujos sąmonės subatominę dalelytę, jie sukurs energiją, kuri papildys mane absoliučiai nauja energija. Ir ši energija ras savo vietą šalia meilės ir išminties. O kad ši nauja energija galėtų materializuotis ir įsiterpti į mano kūriniją, ji turi turėti galios paneigti viską, kas egzistuoja, kartu to nesunaikinant ir paliekant galimybę daug kam išlikti nepakitusioje sąmonėje ir nepakitusiame minčių lauke, nepakitusiame subtiliame pasaulyje. Bet šis naujas principas, nauja energija įsiterps į visus kai kurių žmonių sąmonės lygmenis ir pakeis dėsnius ir principus, kurie mano sąmonėje nuolat egzistavo. Ši nauja energija turės gebėjimą akimirksniu pakeisti viską, kas bus susieta su tam tikra į erdvę išėjusia kūrybine mintimi. Pokytis vyks iš karto. Tarkime, žmogaus sąmonė, veikiama naujos energijos, sukurs mintį, kuri paneigs prieš tai esančius dėsnius ir užpildys naujai atsivėrusią erdvę nauja kūrybine mintimi. Vadinasi, tos minties pasekmės akimirksniu nuvilnys per visus visatos matricos kanalus ir įsitvirtins visuose energiniuose lygiuose.“

Visatų kūrėjai išklausė Kūrėjo mintis, susimąstė ir pamažu išsiskirstė į savo sąmonės laukus, o tolimesniam pokalbiui su Kūrėju liko tik vienas Pašnekovas, kuriam vis dar nebuvo suvokiami naujosios sąmonės veikimo principai. Pašnekovas atkreipė dėmesį į erdvėje sustingusį arbatos puodelį, paėmė jį, išgėrė gurkšnį ir susimąstęs toliau analizavo naująją žinią: „O kaip tau atrodo, ar į tavo sąmonę įėjusi energija leis patobulinti tavo sąmonėje egzistuojančias visas formas, ar tai bus tik materinėje erdvėje veikiantis principas?“ Kūrėjas pasvarstė ir sako: „Aš žinau, kad ši nauja energija, kuri įsiterps tarp išminties ir meilės, pirmiausiai, pakeis mano paties sąmonės veikimo principus. Ta nauja energija turės įsilieti į mane visose formose: tiek dėsniuose, tiek principuose, tiek erdvėje, tiek laike, tiek materijoje. Ši nauja energija nesukurs papildomos dimensijos, ji tiesiog visur įsiterps su savo naujais principais“.

Manau, man, Istorijos Pasakotojui, dabar reikėtų pakalbėti apie pagrindines Kūrėjo energijas – meilę ir išmintį. Kiekvienas žmogus suvokia, kad meilė yra jausmas, o išmintis – tai mintis, atėjusi iš Kūrėjo sąmonės minčių lauko. Visos mintys, kurios egzistuoja bet kurioje erdvėje, egzistuoja kaip Kūrėjo mintys. Nes visa kas, kas egzistuoja, yra Sąmonė. Kad mintis galėtų materializuotis ir įgyti formą, jai reikalinga realizacinė jėga. Mintis įgauna prasmę, kai ji būna realizuota. O tam, kad ji iš principo galėtų veikti, yra reikalinga energija, kuri ją palaikytų ir ji galėtų vystytis. Jūs jau žinote apie pagrindines tris Kūrėjo energijas: kuriančiąją, palaikančiąją ir griaunančiąją energijas (Brahma, Višnus, Šyva). Kuriančioji energija – tai energija, iš savęs išskleidžianti mintis. Mintį realizuojanti, papildanti, atnaujinanti energija yra meilės energija ir yra energija, kuri naikina tai, kas visatoje jau sena, kas tiesiog trukdo vystytis naujiems atsinaujinantiems procesams. Dabar, kai Kūrėjo sąmonėje tvirtinasi Paneigimo dėsnis, jis negriauna, jis nieko nenaikina, bet suteikia galimybę paneigti ir toje paneigtoje vietoje sukurti kažką visiškai naujo. Tai neturi būti susieta su tuo, kas jau buvo sukurta Kūrėjo sąmonėje. Kūrėjo sąmonė yra neišsenkantis kūrybinių minčių šaltinis. Tačiau bet kuri mintis turi tam tikrą nuspėjamumo laipsnį. Vis tik, Kūrėjo sąmonėje egzistuoja tiek nuoseklus vystymasis, tiek momentinis vystymasis. Bet ir tas momentinis sąmonės išsiskleidimas yra numatytas nuoseklioje vystymosi eigoje. Vadinasi, to momentinio sąmonės išsiskleidimo nepavadinsi nenuosekliu. Kūrėjo sąmonė egzistuoja laike ir erdvėje. Lai būna tai beribė erdvė ir amžinybės laikas, bet viskas vis tiek turi tam tikrą formą ir tam tikras ribas. Nes juk egzistuoja kitos visatos, kurios taip pat turi savo ribas. Jeigu kalbėtume apie tai, kad egzistuoja tik ši visata ir ji neturi jokių ribų, būtume neteisūs. Jeigu sakytume, kad egzistuoja Absoliutas ir jis neturi ribų, taip pat būtume neteisūs. Viskas turi savo formą, savo ribas ir savo laiką. Ar formos sąmonė, laikas ir erdvė sutelpa į tris dimensijas, ar į šimtą dimensijų, visiškai nesvarbu. Vis tiek yra dimensijos, vis tiek yra formos. Ribos yra, bet apribojimų nėra. Įsivaizduokite tuščią lauką erdvėje. Jame neegzistuoja niekas. Absoliuti tuštuma, tyla, nevirpa jokia energija. Ir vis tik tas laukas kažkur egzistuoja ir jeigu tas kažkas sujudina savyje kūrybinės minties jėgą, tai tame tuštumoje esančiame taške iš karto atsiranda kažkas. Gal jausmas, gal mintis, gal dėsnis, o gal pasaulis ar nauja visata. Niekados negali žinoti, ar toje tuštumoje, kurioje nieko nėra ir niekas nevyksta, tikrai neatsiras kažko visiškai naujo, turinčio formą ir prasmę. Vadinasi, net ir suvokdami, kad yra tuštuma ir, galbūt, yra pasiekta suvokimo riba, vis tik, kažkam gali kilti mintis, ir ta tuštuma užsipildys ir vėl asiras nauji pasauliai. Įsivaizduokite dykumą, kurioje neįmanoma gyventi, nes karštas smėlis ir nėra vandens. Tūkstančius metų ten gyvenimas nevyksta, bet vieną dieną žmonės tampa tokie protingi ir išradingi, kad sugeba įveikti karštį ir sausrą ir toje dykumoje atsiranda miestai. Yra tik tam tikro laiko klausimas, kada tuštumoje kils idėja ir idėja taps materija. Kada iš minties ateis impulsas veikti ir viskas realizuosis tam tikrame laike ir tam tikroje erdvėje. Jūsų Kūrėjo sąmonėje mintis yra apgaubiama meilės energija, kuri ne tik suteikia gyvybę, bet kartu sukuria ir atsakomybę už savo veiksmus bei tam tikrą energinį prisirišimą prie savo kūrybos. Iš karto susikuria tam tikri ryšiai tarp kuriančiojo ir to, kas susikuria. Jeigu žmogus sukuria kažką, kas neatitinka visatos veikimo principų, arba žmogus sukuria kažką, dėl ko pats neprisiima atsakomybės, tada tai, ką jis sukūrė, turi transformuotis per karmos atidirbimo dėsnį. Šis dėsnis yra labai svarbus, kol žmogus negeba sąmoningai kurti ir nuolat prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Kol kas žmogus negeba sąmoningai kurti, nes jo protas yra labai apribotas ir jis negeba įvertinti visų savo veiksmų pasekmių. Kol protas veikia apribotoje erdvėje, tol be priekaištų veikia karmos dėsnis. Kai žmogus pradeda atsakingiau žvelgti į savo kasdienę kūrybą ir geba valdyti savyje kylančius jausmus ir mintis, tada jau pradeda veikti atoveiksmio dėsnis, kuris greitai parodo, kas žmogaus kūryboje vis dar neatitinka pagrindinių egzistavimo principų. Dar aukštesniame suvokimo lauke veikia atsakomybės dėsnis, kuris minčių lauke iš karto parodo žmogui visas galimas pasekmes ir jeigu žmogus sutinka tas pasekmes išgyventi, tada jo mintis turi galimybę realizuotis. Jeigu žmogus nesutinka prisiimti atsakomybės, tada ta mintis tiesiog negalės realizuotis. Ji neturės galimybių veikti. Vienas iš tokių paprastų pavyzdžių būtų žmogaus kūryba keturmatėje erdvėje. Šioje erdvėje neveikia neigiamos energijos. Ir jeigu žmogus nori pasitelkti neigiamas energijas savo kūrybai, tai jis turi žinoti, kad grįžta gyventi ir kurti į trimatę erdvę. Tokiu atveju jis prisiima atsakomybę, žino, kodėl taip daro ir žino, kokią kainą už tai jis sumokės. O keturmatėje erdvėje tiesiog negali realizuotis sunkios energetikos mintys. Jeigu žmogus suvokia ir savarankiškai prisiima atsakomybę už savo kūrybą su neigiamomis energijomis, pavyzdžiui, norėdamas įgyti kažkokią tai patirtį, tai jis turi žinoti, kad susidurs su karmos dėsniu ir, gali būti, kad ilgam užstrigs trimatėje erdvėje, kol praplės savo sąmonę ir suvoks, kaip greičiau išsilaisvinti iš tos sukurtos neigiamos energijos lauko.

Dalintis:

1 komentaras apie “7 ciklai (III-7)”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.