7 ciklai III

7 ciklai (III-8)

Žmogaus kūryba yra neapribota, nors jis dar nesuvokia visų savo galimybių. Bet gyvendamas savo trimatėje erdvėje, jis jau gali pajusti, kad gyvena apribotoje sąmonėje ir jam jau kyla vidinis noras pasižvalgyti, kas yra už jo apribotos sąmonės ribų. Taip jis sutelkia savo dėmesio energiją į savo sąmonės laukus, esančius virš jo suvokimo lauko. Tai didžiulė nauja tema, apie kurią bus daug kalbama, o dabar vis norisi sugrįžti prie Kūrėjo pokalbio su savo Pašnekovu.

Sėdi Pašnekovas, atrėmęs smakrą į savo ranką, ir mąsto. Jo žvilgsnis persmelkė visą Kūrėjo visatą. Jis mato, kaip Išminties ir Meilės energija savyje vis sukuria naujas idėjas ir jas realizuoja, jis mato, kaip sena naikinanti energija valo amžinybės erdvę ir laiką nuo visko, kas jau neatitinka naujų vystymosi krypčių. Pašnekovas mato, kaip veiksmas persipina per visas Kūrėjo sukurtas dimensijas, kaip viskas tarpusavyje susieta, kaip viskas vienas kitą papildo, atspindi, atsinaujina. Jo arbatos puodelis vėl pasipildo nauja arbata ir ramiai lūkuriuoja erdvėje, laukdamas, kol į jį Pašnekovas atkreips dėmesį. Arbatos puodelis nuobodžiauja, jis keičia arbatos aromatus kas sekundę, vis tikėdamasis atkreipti Pašnekovo dėmesį, bet Pašnekovas, giliai pasinėręs į savo regėjimus, visai pamiršo, kur jis yra ir nemato, kas vyksta jo sąmonės išoriniame lauke. Kiekvienas Kūrėjas turi gebėjimą įeiti į savo vidų, išjausti viską, kas jo viduje vyksta, o kartu jis gali sutelkti dėmesį į išorę ir viską išjausti per formą, per pojūčius. Todėl arbatos puodelis turi vilties, kad Pašnekovas sutelks dėmesį į išorinį pasaulį ir paragaus arbatos. Tiesa, puodelis akimirksniu gali tapti žydinčia pieva ir būti ta arbatos žolele, kuri kitą akimirką jau bus tik arbatos aromatu. Pašnekovas sutelkė dėmesį į Kūrėjo visatą. Jam labai patinka ši Visata tuo, kad čia egzistuoja meilės energija. Viskas persipina per nuostabų jausmą ir kiekvienoje dimensijoje, kiekviename sąmonės lygmenyje tas jausmas išsiskleidžia unikaliai kitaip, bet visur jis turi ypatingą gyvybės kūrimo jėgą. Gyvybės kūrimo energija egzistuoja praktiškai visose visatose, bent jau tose visatose, kurios turi aiškiai išreikštas formas ir yra sukurtas minties tęstinumo dėsnis. Ten, kur yra svarbi minties realizacija, ten svarbus ir gyvybinis srautas. Tik šioje visatoje tas gyvybinis srautas persipina su meilės jausmu. Šioje Kūrėjo sąmonėje aiškiai persipina išmintis ir meilė.

Sėdi Kūrėjas šalia savo Pašnekovo ir klausia jo: „Ar norėtum suvokti mano minties prasmę, kai savo dvi kūrybines mintis pasiunčiau į Absoliuto sąmonės erdvę parnešti naują subatominę dalelytę?“ Kiekvienas kuriantysis visados nori turėti tą, su kuriuo galėtų pasidžiaugti savo kūryba. Nes, kita vertus, kam kurti, jeigu negali pasidalinti savo džiaugsmu su kitais? Vienas gali pasidžiaugti akimirką ir ta akimirka išnyks. Bet kai turi pasidžiaugti su kuo kitu, tai tas džiaugsmas jau sukuria grįžtamąjį ryšį, vadinasi, jis jau padvigubėja. O kalbantis su tuo, kas tave supranta, visados tikėtina, kad savo kūrybą suprasi dar geriau, nes kito požiūris gali tavo paties kūrybą papildyti naujais atspalviais. Arbatos puodeliai vėl sujudo sukruto erdvėje – yra galimybė būti pastebėtais ir jų kūryba pasimėgauta. Jie juk taip pat nori būti įvertinti ir kad jų kūryba kažkas pasidžiaugtų. Pašnekovas paėmė arbatos puodelį ir nusišypsojo, pajautęs, kad arbatoje atsirado aromatas, kurį jis labai mėgsta ir niekada nesugeba atsispirti tam skoniui ir aromatui. Pašnekovas suprato, jog arbatos puodelis sugebėjo įeiti į jo minčių lauką ir nuskaitė informaciją, kokia arbata jam patinka. Nusišypsojo Pašnekovas arbatos puodelio išradingumui ir pasidžiaugė, kad šio Kūrėjo sąmonėje net arbatos puodelis turi savo sąmonę ir savo gebėjimus. Unikalus šis Kūrėjas, kad viskam, kas egzistuoja, suteikė savarankišką sąmonę. Kiekvienas atomas turi savo sąmonę, suvokia savo egzistavimo prasmę ir dažnas pajėga įeiti į kito sąmonės lauką bei jį nuskaityti, pasimokyti, o kai kada net įtakoti. Bet tuo ir žavus šis pasaulis, kad čia kiekvienas kuria savarankiškai, o kartu gali įtakoti ir kitą. O tas kitas nuolat turi suvokti, ar jis egzistuoja kaip savarankiška sąmonė, ar jame jau yra kitų sąmonių, kurios veikia per jo minties ir jausmo lauką. Ar net formos lauką. Nuolatinis savęs stebėjimas ugdo gebėjimus save kurti tiek iš savo minties, tiek iš kito minties. Vadinasi, ir žmogus gali kurti tiek iš savo proto minties, tiek iš minties, kuri ateina iš jo vidinės sąmonės, tiek iš subtiliojo plano kitų būtybių sąmonės lauko, o gal kuria tik iš kitų žmonių minčių lauko, net neišgrynindamas savęs kaip aiškios savarankiškos formos. Galėtum pasakyti, kad šioje visatoje egzistuoja absoliutus chaosas, bet kartu čia yra absoliuti tvarka. Pašnekovas žino, kad svečiuojantis šioje Kūrėjo sąmonėje visados turi susižiūrėti ar išeini tik su savo mintimis, ar tave jau įtakoja to Kūrėjo sąmoningos mintys. Kaip ten Žemėje sakoma: ateini pas viršininką su savo mintimis, o išeini jau su jo mintimis. Taip ir čia. Atėjęs į šio Kūrėjo sąmonės lauką visados turi galimybę išeiti su gyvybingomis jo sąmonės mintimis. Ir tiesą pasakius, kai kada tiesiog norisi, kad sąmonė pasipildytų naujomis idėjomis, arba, kad turėtum galimybę spręsti naujus uždavinius, mėginant suvokti, kas yra tavo naujai sukurta, o kas yra mintis, neatitinkanti tavo gyvenimo pozicijos. Bet Pašnekovas yra ramus dėl arbatos puodelio įsibrovimo į jo minčių lauką, nes tai tik leido jam pasijusti mylimu. Juk šio Kūrėjo sąmonėje pagrindiniai principai remiasi meilės, globos, pagarbos, palaikymo energijomis. Vadinasi, viskas, kas kuriasi šioje erdvėje bus iki galo atidirbta ir taip, kad tik kitas pasijustų stipresnis, žvalesnis, mylimas. Todėl pas šį Kūrėją dažnai rinkosi Visatų Kūrėjai arbatėlės ir pokalbiams, nes būtent šio Kūrėjo meilės erdvėje visi jausdavosi labai komfortiškai. Tiesa, iki šios dienos jautėsi komfortiškai, kai nei iš šio nei iš to Kūrėjas nusprendė sujudinti savo sąmonėje esančius procesus tokia galinga, visa atnaujinančia energija. Nei vienam Visatos Kūrėjui nebebuvo įdomu tik mėgautis savo būtimi, visi sukruto atsinaujinti. Pašnekovas neturi savo visatos kaip formos. Jo sąmonės lauke egzistuoja tik kūrybinė mintis. Ir daug kas naudojasi jo kūrybinėmis mintimis savo atsinaujinimo procesuose. Todėl Pašnekovui buvo labai įdomu suprasti, kaip Kūrėjui kilo jo mintis dėl žemiškosios sąmonės panaudojimo tokiam galingam atsinaujinimo procesui. Juk jo, Pašnekovo, minčių sraute tokia idėja neegzistavo ir jis nematė tokios idėjos nei vienoje kūrybinėje sąmonėje.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.