Kas yra tas minčių laukas ir kaip jis veikia tavo gyvenimą? Nuo to ir pradėsiu vesti tave į gilesnį suvokimą ir gebėjimą plačiau, aiškiau mąstyti, giliau jausti. Kaip jau minėjau, žmogus dažniausiai remiasi mintimis, kurios yra aktyvios kolektyvinėje sąmonėje. Čia mintis viena kitą palaiko, sustiprina patirtimis. Taip susikuria nuostatos apie atsakomybę, įsipareigojimus, apie tai, kas žmogui galima, o ko – ne. Tokios mintys funkcionuoja minčių lauke arba, kitaip tariant, tam tikro dažnio ir struktūros energiniame sraute. Mintys ir jausmai gali būti pačių įvairiausių dažnių. Žemo dažnio mintys bei jausmai sukuria žemo dažnio veiksmus ir realybę. Žemas dažnis pasižymi sunkumu, negatyvumu, kategoriškumu. Žemu dažniu vibruojanti minties ir jausmo energija sukuria nepaslankią terpę, kurią sunku išjudinti nauju požiūriu, o dar sunkiau žmogui keisti įsitikinimus, kad galima gyventi kitaip. Tą sunkią, nepaslankią energinę terpę noriu pavadinti vienu žodžiu – klampyne, taip bus paprasčiau suprasti, apie ką eina kalba. Kiekvienas žmogus, kada nors gyvenęs Žemėje, patyrė daug skausmo ar vargo, turėjo neigiamų patirčių, ir visos į eterį paleistos negatyvios mintys bei jausmai per ilgą laiką virto energine klampyne. Kiekviena mintis ar jausmas išlieka erdvėje kaip energija. Ji susijungia su panašaus dažnio kitų žmonių išskleista energija ir taip susikuria minčių laukas, kurį vadinate kolektyvine sąmone. Kai kurie iš jūsų manote, kad tai, kas dominuoja kolektyvinėje sąmonėje, yra norma ir jos privalu laikytis. Tačiau iš tiesų tai tėra tik tam tikrą, galbūt sunkesnę, gyvenimo patirtį turinčių žmonių minčių sankaupa, ir jos nebūtinai yra teisingos. Neigiamos mintys ir būsenos tiesiog yra dažnesnės nei teigiamos, todėl būtent jos sukuria energinį žmogaus gyvenimo foną.
Noriu atkreipti tavo dėmesį: kolektyvinė sąmonė – tai anksčiau gyvenusių žmonių, arba ir tavo paties ankstesnių minčių ir būsenų, energinis laukas. Tai jau praeitis, ir vadovautis ja nėra prasmės. Juk esi beribė sąmonė, vadinasi, tavyje daugybė išminties ir gebėjimų, kuriuos gali suaktyvinti ir keisti kolektyvinę sąmonę vidinėmis savo žiniomis ir galiomis. Jeigu dėmesio energiją sutelksi į praeitį, gyvensi praeitimi, pažangos nesukursi. Tavo seniai sukurti baldai taps labai nepatogūs dabartinėje buityje. Taip ir tavo senos mintys nederės su nauju požiūriu į gyvenimą. Gali likti savo minčių klampynėje ir sakyti, kad taip gyveno tėvai ir senoliai, kad viena ar kita tiesa yra sena ir neginčijama, tačiau taip ir gyvensi senoje apgriuvusioje troboje su senais baldais… Nori ar nenori, bet viskas keičiasi. Kolektyvinė sąmonė – taip pat. Kai žmogus suvoks turintis savyje beribės išminties kanalą, virsmas vyks dar greičiau. Pasaulis kardinaliai keičiasi. Jį keičia ne tik technologijos, bet ir žmonių gyvensena, požiūris į vertybes, kūrybą, į bendrystę su subtiliuoju pasauliu, kuris taip pat yra tam tikra beribės sąmonės forma.
Todėl raginu tave suklusti ir pagalvoti, ar ne laikas susimąstyti, kaip gyveni, kaip mąstai, su kokiomis mintimis ir jausmais renkiesi kurti savo gyvenimo dieną. Mintys į tavo suvokimo lauką ateina iš kolektyvinės sąmonės, dar labiau jos persipina su aplinkinių žmonių mintimis. Kitų mintys gali be vargo patekti į tavo minčių lauką, ir net nepastebėsi, kaip mąstysi taip, kaip kiti. Nesuprasi, kurios mintys yra išties tavo, o kurias tik interpretuoji kaip savas. Kartais tai nėra blogai. Tačiau būna ir taip, kad žmogus lyg ir be pagrindo ima jausti nerimą, baimę, įtampą. Tokias būsenas jis „pasigauna“ iš aplinkos, ir nebūtinai artimos. Žmogus išgyvena ne savo nerimą, ne savo baimę. Ką daryti? Jeigu pastebi, kad neigiama būsena neturi nieko bendro su tavimi, kad neturi priežasčių taip jaustis, pagalvok, kas turi. Galbūt iš šeimos narių, bendradarbių, o gal tiesiog toks visuomenės energinis fonas. Atsiribok, ir gyventi taps lengviau.
Kartais gyveni nesąmoningai, paklusdamas aplinkybėms, kurias laikai nepriklausančiomis nuo tavęs, įsikibęs kitų žmonių minčių. Iš tiesų viskas priklauso nuo tavęs. Tu pats kuri savo tikrovę, ir noriu tau tai įrodyti. Tave supa kolektyvinėje sąmonėje dominuojančios vertybės ir principai, kai kurie jų atrodo visiškai nekintantys. Tave supa aplinkinių žmonių baimės ir norai, dažnai neatskiri, kas iš tiesų tau pačiam patinka, ko nori tu, o ne kiti. Tavyje dominuoja žemesnio dažnio mintys. O juk kokios mintys ir jausmai, tokia ir realybė. Kupina sunkumų ir nedžiaugsminga. Tik stengiesi kitiems atrodyti laimingas ir sėkmingas, o iš tiesų nežinai, kaip kurti naują realybę. Tokią, kur dominuoja tikra sėkmė ir laimė, kur skleidžiasi nauji gebėjimai ir naujos galimybės. Kartais jauti, kad neatitinki nuolat kintančio gyvenimo reikalavimų, kad kaskart iš tavęs tikimasi vis daugiau: gerai uždirbti, tobulai atrodyti, būti protingu, sveiku, viską galinčiu. Bet juk taip nėra. Taip tiesiog negali būti. Kai lieki vienas, nusiimi kaukę, susigūži savo viduje ir niekam nerodai vidinio skausmo. Jeigu nors kiek mąstai ir suvoki, kad šiuolaikiniame pasaulyje negali gyventi kaip robotas, negali ir nebenori, tave apima vidinis skausmas. Štai kodėl tiek daug veiklių žmonių patiria panikos priepuolių. Anksčiau ar vėliau ateina akimirka, kai akis į akį jie susiduria su realybe. Suvokia, kad keliami reikalavimai yra daug didesni, nei pajėgia įvykdyti. Bėda dar ta, kad tuos reikalavimus neretai kelia ne kiti, o pats žmogus. Mano, kad turi sau vis aukščiau iškelti kartelę, stengiasi žūtbūt ją peršokti, įveikti, kol galiausiai palūžta.
Kodėl gyveni tokį sunkų gyvenimą ir maitini kolektyvinę sąmonę netinkamomis mintimis? Juk gali gyventi kitaip. Gali pasitelkti kitokias mintis – jos ateina iš beribės tavo sąmonės lauko, jos išradingos, originalios, padedančios naujoviškai spręsti keblias situacijas. Bet iki tol tau reikia susitvarkyti su savo žemiškuoju ego, kuris nori nuolat pirmauti, nuolat būti geriausiu. ATSIPALAIDUOK. Negi manai, kad prieš mirtį kas nors pagirs tave: šaunuolis, kiek daug problemų sau sukūrei, kiek daug vargai jas spręsdamas? Galbūt iš mandagumo paguos, pagailės sąžinės nuraminimui, o iš tiesų manys, jog kvailystė buvo taip gyventi, argi nematei, kad galima lengviau ir paprasčiau, negi manei, kad Dievas nori laikyti tave amžinu vergu ir būti tavo baudėju? Atsipeikėk, Dievui visiškai nesvarbu, kaip tu gyveni, tu pats esi už viską atsakingas. Pats renkiesi, kas tau patinka, o kas – ne, renkiesi, kaip elgtis, reaguoti, ką dirbti, ko siekti. Dievas tave priima visokį, nes esi Jo beribės sąmonės dalis, kuri kuria savarankišką gyvenimą. Tad pamėgink įsivaizduoti save jau pasenusį, jaučiantį mirties alsavimą. Ar tikrai džiaugsiesi dabartiniu savo gyvenimu, ar tikrai galėsi ramiai pasakyti: gal aš ir klydau, bet dariau savo klaidas. Gal kažko nepatyriau ir nepadariau, bet visada pats rinkausi, ką norėjau tą akimirką išgyventi, pats rinkausi kiekvienos dienos emocinę būseną, pats kūriau, pats klydau, pats valdžiau savo sėkmę. Ar dabar gali taip pasakyti? Norėtųsi, kad padėtum šią knygą į šalį ir pajustum, kas iš tiesų tau labiausiai patinka, ar moki sugyventi su kitais, rasti kompromisą, ar sugebi įgyvendinti savo svajones? Ar moki būti laimingas?