7 ciklai III

Požiūris į save (2)

Dažniausiai žmonės vertina tavo senąjį „aš“, ir tai tau gali būti nekomfortiška. Juk tu augi, tobulėji, plečiasi tavo sąmonė, tu keitiesi. Svarbiausia, kaip tu pats save vertini, ką pats apie save manai. Nesitapatink su įvaizdžiu, kurį susikūrė aplinkiniai. Atsiribok nuo jo. Vertink save kaip brandų žmogų, galintį atsakingai valdyti savo gyvenimą. Pamiršk įsitikinimus, kad kažko negali, kad esi mažiau vertas nei kiti. Didžiuokis ir mėgaukis savo augimu. Vertink savo sugebėjimus, stiprink savo gerąsias savybes. Kurk naują save.

Prisimink: į ką nukreipta tavo dėmesio energija, tas auga. Jeigu galvosi apie save blogai, tai negatyvas tavyje ir aplink tik augs ir stiprės. Jeigu džiaugsiesi savo gebėjimais, humoru, išmintimi ir gerumu, visa tai dominuos, suteiks dar daugiau drąsos, laisvumo. Kai pradeda augti žmogaus sąmoningumas, jis pradeda kitaip suvokti pasaulį ir save, jam kyla noras veikti kitaip nei buvo įpratęs. Taigi, tau reikės labiau pasitikėti savo vidiniais pojūčiais ir turėti drąsos gyventi pagal naujai suvoktas tiesas. Naujos mintys, nauja realybė, o joje – naujas tu. Priimk save naują, atsikratyk seno požiūrio į save. Daugelis galvoja: koks jau gimiau, toks ir mirsiu, nieko nepakeisiu. Tai netiesa. Augant sąmoningumui, auga ir vibracijos. Keičiasi ne tik tavo asmenybė, bet ir fizinė išvaizda. Labiausiai tą pokytį atspindi veidas. Jis tampa jaunesnis, ima tarsi švytėti. Pagal žmogaus veidą galima spręsti, kokios vibracijos jame dominuoja – aukštos ar žemos. Jei tavo veidas atrodo pasenęs, negaivus, vadinasi, esi kupinas neigiamų minčių ir jausmų, o tavo realybėje nieko šviesaus ir džiugaus. Tačiau jeigu tavo veidas švytintis, atjaunėjęs, žvilgsnis gyvas, vadinasi, tavo gyvenime dominuoja aukštos vibracijos, tu puikiai valdai savo gyvenimą.
Viskas turi savybę kisti. Žmogus mano, kad gyvenime yra dalykų, kurie nekinta. Pavyzdžiui, senatvė ir ligos. Jis mano, kad atėjus laikui kūnas privalo mirti. Aš, tavo Gilusis Suvokimas, tai noriu paneigti. Taip mano žmogus. Beribė jo sąmonė taip nemano. Leisk jai veikti, ir išsaugosi amžiną jaunystę. Ji transformuos kūną į kitokio dažnio formą ir toliau kurs gyvenimą. Beribė sąmonė tik sutelkė tave į šį kūną, sukūrė tavo formą. Ji laikosi tam tikrų dėsnių ir taisyklių, bendrų šiai Visatai. Žmogus auga ne vien dalijantis ląstelėms. Jis auga, nes sąmonės dėmesio laukas leidžia realizuotis idėjai, jog forma kinta. Kodėl laikaisi nuostatos, kad neįmanoma sąmoningai išlaikyti formos tokios, kokios nori? Susitark su savo beribe sąmone, mąstyk, kaip ji mąsto, ir įvaldysi gebėjimą būti jaunu. Kai sąmonė išsiplečia, ji savaime koreguoja ir kūno energetiką. Tačiau tu gali ir sąmoningai ją stiprinti – ir taip daryti poveikį savo išvaizdai, savijautai. Bet tik jei suvoksi save kaip beribę sąmonę. Tavo beribė sąmonė gali labai greitai sutelkti norimus charakterio bruožus, sumodeliuoti gyvenimo įvykius taip, kad tau būtų patogiau gyventi. Kai sekasi, sakai, kad tai atsitiktinumas arba aukštesnių jėgų pagalba. Ne. Tau padeda beribė sąmonė. Tai ji kuria tavo realybę. Kol žmogus nesuvokia savo beribės sąmonės, iš savo minčių jis sukuria lauką, kuriame egzistuoja angelai, įvairios gamtos dvasios ir pan. Žmogaus mintis yra labai stipri, ji sukūrė ir angelus, ir arkangelus, ir Dievą. Kokį norį, tokį Dievą ir sukuria. Nori gero – turi gerą. Nori pikto, baudžiančio – tokį ir turi. Tačiau viskas yra tik beribė sąmonė.

Kaip tavoji beribė sąmonė kuria tave ir tavo gyvenimą, taip dar galingesnė beribė sąmonė savo energiniame lauke talpina tavo beribę sąmonę. Begalybė sąmonės fraktalų, kur kiekviename sąmonės lauke gali rasti dar daugiau sąmonių. Tarkime, tu sukūrei pasaką. Jeigu jos neužrašei, nepapasakojai, ji išnyksta iš realybės lauko. Bet jeigu ją perskaito, išgirsta daugiau žmonių, pradeda formuotis bendras minčių laukas, kuriantis pasakojamą realybę. Nors ir mentaliniame lygmenyje, tačiau herojai, įvykiai tikri. O jei ta pačia pasaka patikėtų milijonai žmonių, tai ji būtų nebe pasaka, o realybė.
Bet grįžkime prie tavo beribės sąmonės kūrybos. Jai paprasta kurti tavo žemišką realybę. Jai paprasta sumodeliuoti aplinkybes, kad tu susitiktum su reikiamu žmogumi reikiamu laiku. Jai paprasta perduoti tau svarbią mintį, tarkime, per knygą ar afišos užrašą, per kito žmogaus ištartus žodžius. Beribė sąmonė padarys viską, kad tavo kūryba būtų kuo sėkmingesnė. Kuo aukštesnės bus tavo vibracijos, tuo šis procesas vyks sklandžiau. Beribė sąmonė skleis impulsus kitoms sąmonėms, kad prisijungtų ir bendradarbiautų. Aš taip pat perduodu daugybę impulsų į žmogaus beribę sąmonę, norėdamas pažadinti ją ir sutelkti į naujos žemiškos realybės kūrimą. Beribė sąmonė žino, kad žemiškoji sąmonė išsiskleis ne iš karto, kad tam yra numatytas tam tikras evoliucinis procesas. Beribė sąmonė pagrindinę veiklą sutelkia į kitas savo formas, kituose pasauliuose. Ji žino, kad žmogus kelis kartus reinkarnuosis, kol įvaldys vis didesnius gebėjimus, ir tik išsiugdžius gebėjimą mylėti ir išmintingai elgtis, beribė sąmonė galės aktyvinti naujus gebėjimus ir naujas galimybes, kad rastųsi kita nauja gyvenimo forma, naujos patirtys. Kol žmogus vystosi nuosekliai pagal numatytus ciklus, beribė sąmonė akimirkai sutelkia dėmesį į savo žemišką kūrinį, patikrina, ar jis geba girdėti tai, ką ji gali perduoti, ir nusprendžia: veikti ar ne. Beribė sąmonė suvokia, kad Žemėje egzistuoja laisvos valios principas, kad žmogus savarankiškai renkasi, kaip jam gyventi. Kol žmogus gerai jaučiasi savame sąmonės lygyje, kol nejaučia poreikio keisti savo gyvenimo, tol beribė sąmonė neaktyvina naujų galimybių. Kai žmogus pajaučia, kad šį sąmonės lygį jau išaugo ir norėtų patirti naują, tuomet beribė sąmonė integruoja į žmogų naujų energijų, ir ima vertis naujos galimybės, prasideda naujos realybės kūrimas.

Neišplėstos, ribotos sąmonės žmogus suvokia tik žemišką savo gyvenimą. Jam egzistuoja tik tai, ką gali pamatyti, paliesti, užuosti, išgirsti. Jaučia tik išorinio pasaulio impulsus. Vidinis pasaulis jam neegzistuoja. Augant sąmoningumui, žmogus ima pastebėti, kad mintis turi galią, kad ji materializuojasi. Jis pradeda gilintis į tai, ką jaučia, kaip veikia jo intuicija, pradeda rinktis veiklas, kurios jam patinka, teikia tikrą pasitenkinimą. Beribė sąmonė pradeda aktyvuotis, žmogus dvasiškai nubunda, praregi. Jis atsigręžia į savo vidų, o išorinis gyvenimas ima taikytis prie vidinių pokyčių.
Kol žmogus save suvokia tik išoriniame pasaulyje, beribė sąmonė tūno jo viduje, tiesiog palaikydama gyvybingumą. Be sąmonės jėgos žmogaus kūnas nejudėtų. Beribė sąmonė dalelę savęs yra sutelkusi į fizinį kūną, ji skleidžia tam tikrą gyvybingumą. Tokį, kad žmogus galvotų apie savo išlikimą ir minimalią kūrybinę saviraišką. Kai žemiškosios sąmonės laukas išsiplečia, beribė sąmonė irgi plečiasi. Žmogus patiria naujų pojūčių, ima giliau mąstyti, daugiau suvokti. Jis atranda naujų gebėjimų, saviraiškos būdų. Keičia gyvenseną, veiklas. Bet prieš tai jis turi atsikratyti seno požiūrio apie save ir leisti skleistis pokyčio energijai, leisti jai parodyti, ką jis gali. Naujosios sąmonės dalelės, kurias beribė sąmonė integruoja į energinį žmogaus lauką, išties yra naujos. Žmogui jos nėra pažįstamos ar įprastos. Kaip jis mokėsi vaikščioti, kalbėti, valgyti, taip jis turi išmokti įvaldyti naujas energijas. Turi pajusti, kas jame pasikeitė, kaip pritaikyti pokyčius savo kasdienybėje, kaip jais naudotis.

Dalintis:

2 komentarai apie “Požiūris į save (2)”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *