7 ciklai III

Sąmonių veikimo amplitudės ir orbitos (2)

Noriu pabrėžti skirtumą tarp sielos sąmonės ir aukštesniosios sąmonės sklaidos. Besiskleidžianti siela siunčia žmogui impulsus apie joje užfiksuotas patirtis ir galimybes, žmogus turi jomis patikėti ir integruoti į savo realybę. Aukštesniosios sąmonės veikimo amplitudė yra daug platesnė, ir ji pati gali sumodeliuoti žmogui naują realybę. Žemiškoji sąmonė vystosi nuosekliai, taigi žmogus pirma turi patikėti naujomis tiesomis, naujais dėsniais, juos įtvirtinti savo gyvenime ir tik tuomet aukštesnioji sąmonė sukurs, pritrauks į realybę reikalingas aplinkybes. Aukštesniosios sąmonės sferos matrica apjungia kelias naujas dimensijas į gylį (į vidų) ir į išorę. Žvelgiant į vidų, galima pastebėti, kaip sąmonė pradeda suvokti Visatos Kūrėjo siekių matricą. Jos veikimo amplitudė apjungia žemišką ir vidinį gyvenimą, žemiškąją ir subtilios erdvės realybę. Dvi realybės sujungiamos į vieną sferą. Dviejų pasaulių realybės tampa vienu matricos tinklu. Taip formuojasi realybės daugiamatiškumas. Žmogui atsiveria galimybė suvokti subtilųjį pasaulį ir kartu – savo besiplečiantį vidinės sąmonės lauką. Aukštesniosios sąmonės veikimo orbita tampa taip pat daugiaplanė. Ji aktyvi Saulės sistemos orbitoje, bet kartu aktyvi ir kitoje dimensijoje – subtiliojo pasaulio orbitoje. Kadangi įeinama į kitos dimensijos laiką ir erdvę, aukštesnioji sąmonė įgauna tam tikrą nemirtingumo laipsnį.

Kas yra nemirtingumo laipsnis? Žmogaus kūnas gyvena tam tikrą metų skaičių. Tai yra kūno nemirtingumo laipsnis. Siela turi daug didesnį nemirtingumo laipsnį, nes ji gali egzistuoti tūkstančius metų, tol, kol mano, kad reikia įsikūnyti Žemėje. Aukštesnioji sielos sąmonė, galinti įeiti į kitos orbitos sistemą, įgauna dar didesnį nemirtingumo laipsnį, nes ji gali gyventi ne tik Žemėje, bet ir Saulės orbitai priklausiančiame subtiliajame pasaulyje. Aukštesnioji sąmonė gali sutelkti dėmesį į žemiškąją materiją ir kartu išjausti save subtilaus pasaulio erdvėse, suvokti save kaip naują galingos sąmonės materinį tašką. Tai yra antrasis nuo apačios (pačios tankiausios materijos) materinis sąmonės taškas, kurį galima pavadinti antrąja žmogaus gyvybe. Pirmasis nuo apačios materinis sąmonės taškas yra žmogus ir jo žemiškas gyvenimas. Antrasis taškas yra aukštesnioji sąmonė ir jos gyvavimas materiniame ir nemateriniame pasaulyje. Tik šiame taške evoliucionuojanti sąmonė pradeda save suvokti kaip gimusią daugiaplaniame pasaulyje. Žmogus save suvokia tik kaip gyvybę materijoje tol, kol nepradeda veikti daugiaplaniškumas, t. y., kol neprabunda aukštesnioji jo sąmonė.

Kūrėjas sudarė galimybę beribei sąmonei mokytis kurti pačiomis įvairiausiomis sąlygomis. Beribė sąmonė gali mokytis kurti gyvenimą riboto veikimo amplitudėje, t. y., pažinti ir kurti per žemiškąją sąmonę. Ji gali kurti ir aukštesniosios sąmonės taške, ir kituose, kurių egzistavimą kol kas dar sunku išaiškinti žmogui. Ne visos žmogaus sąmonės turi materinius kūnus, o tai reiškia, kad ne visos gali savarankiškai kurti. Jau pastebėjote, kad sielos sąmonės, esančios įsikūnijime, raida priklauso nuo žemiškosios sąmonės augimo. Ji nėra savarankiška kūrėja. Mirus žmogaus kūnui, sielos sąmonė gali tik apibendrinti tai, ką patyrė, kurti naujo įsikūnijimo likimo linijas, karmines situacijas. Sielos sąmonė gali susitelkti į gilesnį subtiliojo pasaulio tyrinėjimą, tačiau kurti jame negali. Jos transformacijai į aukštesnę sąmonę įtakos turi žmogaus žemiškas gyvenimas. Kuo plačiau išsiskleidžia žmogaus sąmonė, tuo aukštesniame taške lieka sielos sąmonė. Jeigu žmogus suaktyvino savo aukštesniąją sąmonę, sudarė sąlygas jai patirti savo materialumą, tai kūnui mirus, aukštesnioji sąmonė galės kurti ir veikti subtilioje erdvėje, nes ji jau užsifiksavo kaip materialus taškas. Bet iki to laiko žmogui reikia išsivalyti visus savo eterinio kūno karminius įspaudus, išmokti gyventi aukštesnio dažnio vibracijose ir kuo daugiau praplėsti sąmonės veikimo amplitudę, įtvirtinti savo gyvenime kiekvieną naujai suvoktą tiesą.

Kol žmogus neįmaterina savo antrojo materinio kūno, tol pasaulį gali suvokti per savo vidinę sąmonę. Jis gali keliauti po aukštų dažnių erdves, pažinti jas, patirti ir kai ką pritaikyti savo gyvenime. Tačiau gali tiesiog tik mėgautis tų erdvių sukuriamais pojūčiais ir pradėti liūdėti, kad tenka gyventi Žemėje. Tuo ir pavojingos pernelyg gilios meditacijos, nes jos parodo galimybes, kokių žemiškoje realybėje nėra. Jeigu žmogus neprisirištų prie meditacijoje jaučiamų realybių, o tik mokytųsi jose, naujai suvoktas tiesas jis galėtų įtvirtinti savo kasdienybėje. Žinoma, daug lengviau yra medituoti, nei nuolat dirbant su savimi keisti savo žemiškąją realybę. Kai žmogus neturi valios arba kai sureikšmina savo gebėjimą būti nematerijoje, jis nebesusitelkia į naujos realybės kūrimą žemiškoje erdvėje. O jeigu jis į savo realybę neintegruoja aukštesnės sąmonės energinio lauko, antrasis materinis kūnas negali “gimti”.

Dalintis:

1 komentaras apie “Sąmonių veikimo amplitudės ir orbitos (2)”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *