Procesas, kol pažinai save kaip judančią formą, buvo ilgas ir apvainikuotas sėkme. Pažinęs save kaip formą, kaip kūną, pradėjai pažintį su aplinka. Aiškinaisi, kas yra oras, kas yra vanduo ir pan. Aktyvi buvo tik išorinė sąmonė. Jautei savo instinktus, suvokei, kad reaguoji į aplinką, kad protauji, ir tai padeda tau prisitaikyti prie aplinkos. Taip prasidėjo tavo kaip žmogaus evoliucinis etapas. Pirmiausia įvaldei formą, kurią tau asmeniškai suteikė Kūrėjas. Tada pradėjai įvaldyti pojūčius ir mąstymo funkciją, kuri padėjo pažinti aplinką. Supratai, kad tam, kad išliktum gyvas, reikia valgyti, miegoti, judėti, daugintis. Pradėjai suprasti, kas yra instinktai ir kaip tavo elgesys veikia aplinką. Na, tu pats žinai, kaip vystėsi pirmykštis žmogus, padedamas išorinės sąmonės. Bet kai atsirado gebėjimas jausti, mąstyti ir suprasti, pradėjo busti tavo vidinė sąmonė, suaktyvėjo vidiniai procesai, skatinantys virsmą. Kol mokeisi apčiuopti save formoje ir ją valdyti, tavo vidinė sąmonė pažino aukščiausios sąmonės principus bei dėsnius, pažino save kaip esybę – formą, egzistuojančią subtiliajame plane.
Vykstant evoliuciniam išorinės sąmonės vystymosi etapui tavo vidinė sąmonė patyrė involiucinį procesą. Tam tikru metu abi sąmonės susijungė ir įgavo formą. Apvaisinimo metu dviejų žmonių ląstelės susijungia ir sukuria formą, kuri siunčia impulsą, kad gali priimti esybės sąmonę. Jau kalbėjau apie tai, kad Kūrėjas siunčia impulsą į tavo beribę sąmonę, ir ji, siekdama save pažinti naujoje kūryboje, atsiliepia į šį impulsą. Tuomet savo sąmonės srautą sutelkia į formą. Šis srautas – tai kosminė sąmonė, kuri, patekusi į Kūrėjo sąmonę, tampa kibirkštimi. Apvaisinta ląstelė siunčia impulsą, kad yra susiformavusi nauja forma, realybė, kurioje esybės sąmonė gali save patirti per kūrybą, per veiksmą. Esybės sukurta siela įsismelkia į žemišką formą. Kada tiksliai sielos eterinis kūnas susijungia su kūno sąmone ir tampa vieniu, neįmanoma pasakyti, nes impulsus ląstelės siunčia skirtingu laiku. Apsijungus dviem ląstelėms, gyvybinius srautus gemalui vystytis užtikrina tėvo ir motinos gyvybiniai impulsai. Vadinasi, iš pradžių gemalui vystytis padeda tėvų gyvybiniai impulsai, taip pat ir protėvių. Taip naujai gyvybei pereina tėvų ir protėvių karminės gyvenimo linijos, panašios charakterio, elgsenos, išvaizdos savybės. Ląstelių DNR fiksuoja tik tėvų genetinę informaciją. Likusią, pačią didžiausią, jos dalį atsineša siela. Tai įvyksta, kai gemalas susilieja su sielos eteriniu kūnu.
Fizinis žmogaus kūnas, jo charakteris, vertybės atspindi tėvų patirtis. Tai lemia nuoseklų žmonijos vystymąsi. Jeigu tėvai neperduotų savo sukauptos patirties (nesvarbu, teigiamos ar neigiamos), nauja sąmonė, įsitvirtinusi į naują kūną, sukurtų visiškai kitokį požiūrį į gyvenimą, ir nuoseklumo nebeliktų.
💜
Dėkoju