7 ciklai III

Sinchronizacijos principas (3)

Nuosekliai besivystanti žmonija nuolat tobulino save, gludino vis naujus gebėjimus, augino savo sąmonę. Esybės sąmonė, atėjusi į kūną, savyje turi labai daug išminties, meilės ir didžiulį paketą naujų galimybių, kurios joje tiesiog egzistuoja. Kad šios naujos galimybės neišderintų žmogaus gyvenimo, jos yra ribojamos laiko, erdvės ir sąmonės. Įsivaizduokite sąmonę, kurioje slypi visa Visatos išmintis. Atėjusi į įsikūnijimą, ji iš karto galėtų pakeisti Žemės vystymosi eigą. Tokia sąmonė galėtų paneigti Žemėje egzistuojančius principus ir kurti savitą pasaulį. Bet jeigu visos sąmonės kurtų savitą pasaulį, tuomet nebeliktų principų, kurių autorystė priklauso šios Visatos Kūrėjui. Jis sukūrė šią Saulės sistemą ir šią žmonijos formą tam, kad sąmonės galėtų patirti bendrumo jausmą. Šioje sistemoje sąmonės mokosi santykių. Žmogus, kuris trokšta gyvenimo pilnatvės, turi išmokti bendrauti, kurti darnius santykius. Vieni žmonės kuria pastatus, kiti moko, dar kiti gydo ir t. t. Visi ką nors daro dėl kitų, ir taip susikuria bendrumo jausmas. Individualios sąmonės, turinčios nepaprastai daug kūrybinių galių, yra apribotos, kad išmoktų suprasti viena kitą, ir, būdamos priklausomos viena nuo kitos, gebėtų išlikti savitos, savarankiškos, unikalios.

Dviem ląstelėms susijungus moters kūne, pradeda vykti unikalus procesas. Jokios kitos ląstelės nėra pajėgios sukurti atskiro organizmo, tik kiaušialąstė ir spermatozoidas. Tik jos gali priimti visai kitos struktūros energinį informacinį lauką, leisti jam skleistis ir dar įsileisti kitą sąmonę. Ji atsiranda tada, kai pradeda plakti vaiko širdis – maždaug penktąją nėštumo savaitę. Širdies dūžiai patvirtina, kad gemalas užsipildė savarankiškos sąmonės gyvybe. Į kūną sąmonė ateina su savo visa sudėtinga struktūra. Kaip greitai galės pasireikšti naujos sielos sąmonė, priklausys nuo tėvų sąmoningumo. Jeigu jis žemas, ribotas, vaiko sielai bus itin sunku skleistis. Šiuo metu, kai formuojasi sąlygos pereiti į ketvirtąjį, penktąjį sąmonės augimo etapą, į Žemę grįžta daug sielų. Jos jau buvo pažinusios ir išbandžiusios save būdamos žemesnio sąmoningumo, todėl yra pasiruošusios aukštesnio dažnio realybės patirtims. Žemė skleidžia informaciją, kad yra pajėgi priimti aukštesnio dažnio sąmonę, todėl sielos apsisprendžia grįžti į materiją. Vėlgi suveikia sinchronizacijos principas. Signalas apie kuriamą naują kūną į Visatą ateina sueities metu. Ši akimirka itin reikšminga. Sielos gauna informaciją apie galimybę įsikūnyti būtent šioje erdvėje, šiuo laiku, ir kai kuri nors pasinaudoja šia galimybe, pradedama kurti naujos gyvybės gyvenimo matrica. Todėl, kai žmonės aplink save jaučia būsimų vaikų sielas, tai dar nereiškia, kad jie gims. Matricą sukuria tam tikras energijų derinys, kuris po pirmos vyro ir moters sueities susijungia į sąmonę ir laukia, kol atsiras plakanti širdis, galinti priimti naują sielą. Jeigu moteris nusprendžia negimdyti arba ji tiesiog nepastoja būtent tos sueities metu, tuomet siela, kuriai jau sukurta gyvenimo matrica, laukia kitos galimybės įsikūnyti. Dažniausiai toje pačioje šeimoje, retesniais atvejais – kitoje, kurioje galėtų panašiai realizuotis jos gyvenimo matrica.

Dalintis:

1 komentaras apie “Sinchronizacijos principas (3)”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *