Aš atėjau pakalbėti apie jūsų sugebėjimą įsiklausyti į savo vidinį balsą ir savasties atgaivinimą. Žmogaus egoizmas yra labai stipri struktūra, kuri sugeba žmogaus savastį paminti, užspausti ir neleisti egzistuoti. Egoistiškumas užvaldo protą, širdį – ir žmogus tampa besieliu. Nieko nėra blogiau už besielį žmogų. Tai reiškia, kad žmogaus siela visiškai nepajėgi atsispirti žmogaus egoistiškumui ir ji negali išreikšti savęs. Jeigu siela negali išreikšti savęs, vadinasi ir Dievas nėra pajėgus išreikšti savęs per tą žmogų. O kam reikalingas žmogaus kūnas, jeigu jame negali egzistuoti siela? Šitoks kūnas – tai talpa blogiui. Tai indas į kurį gali įeiti bet koks blogis ir naudotis dieviškosios (gyvybinės) energijos srautu, kuris teka žmogaus kūnu. Bet tas srautas duotas ne tam, kad išmaitintų „šiukšles“. O tam, kad tame kūne galėtų pasireikšti siela, esybė – Dievas. Jūs turite protą, todėl galite įvertinti, kas iš tikro gyvena jūsų kūne? Ar jame skleidžiasi siela ar jame tūno tamsos jėgos vis pamaitinamos tavo egoistiškumo. Egoistiškumas užvaldo protą ir širdį. Nebelieka suvokimo, kad ne tu, ne tavo siela gyvena tavo kūne, o tu savo kūną „išnuomojai“ tamsai. Bet, kur šviesa, ten tamsa pasitraukia. Jei žmogus atsitokėja ir pradeda suvokti, kad gyvenime reikia laikytis dvasingumo principų ir reikia suvaldyti savo egoistinius norus, tada siela grįžta į tą kūną ir vystosi, bręsta.
Kai kada siela iš kūno pasitraukia anksčiau, nei miršta kūnas. Kam sielai kūnas, kuriame ji neranda vietos? Ji pasitraukia. Žmogaus kūnas pradeda irti. Tai yra, pasireiškia įvairios ligos ir žmogus miršta. Tokiu atveju, siela pasitraukia anksčiau, nei kūnas miršta, bet sekančiame įsikūnijime jai būna labai sudėtinga įeiti į gyvenimą. Dažnai tokia siela įeina į kūdikį, kuris miršta dar negimęs, pvz. persileidimas. Arba pasireiškia ankstyva kūdikio mirtimi. Siela, kurios kūne gyveno tamsioji jėga, neturi suformavusi stipraus, ją palaikančio kūno struktūros. Todėl sekančiame įsikūnijime ji neturi jėgos suformuoti tvirtą kūną. Ir tas kūnas su kuriuo ji mėgina įeiti į gyvenimą – greitai miršta. Tokiu atveju ji (siela) vėl grįžta į būties zoną ir laukia naujo įsikūnijimo. Jai būna sunku. Ji suvokia, kad nesugebėjo atlikti savo užduočių, kad nesugebėjo per širdį pasiekti žmogaus protą ir nesugebėjo išugdyti sąmoningo žmogaus, kuris savo mirties akimirką atlaisvintų savo sielą ir suteiktų jėgų naujam gyvenimui. Sąmoningas žmogus (sąmoningo žmogaus kūnas) suteikia energetinę jėgą sielai vystytis ir tinkamai reinkarnuotis. Žmogaus sąmoningumas – tarsi degalai sielai kilti aukštyn. Ne išsilavinimas, ne aukštas intelektas, o sąmoningumas leidžia žmogaus sielai kilti, bręsti.
Sąmoningumas – tai sugebėjimas aprėpti visumą ir sugebėjimas suvaldyti savąjį ego. Tokiu atveju žmogus suvokia, kad egzistuoja Dievas ir egzistuoja visuma, kurioje jis gyvena ir kurioje yra tam tikri dėsniai. Sąmoningumo lygį parodo išmintis ir tyra širdis. Šie du kriterijai turi turėti pusiausvyrą ir harmoningai tarpusavyje derėti. Išmintis be tyros širdies – tai tik loginiai išvedžiojimai, kurie gali nepadėti sielai bręsti. Tyra širdis be išminties leidžia sielai egzistuoti, tačiau brandos nėra. Todėl siela vystosi ir bręsta tik sąmoningo žmogaus kūne. O kai žmogų užvaldo ego, tai sąmoningumo pas jį nerasi nei su žiburiu. Gali turėti jėgos valdyti aplinkinius, įtakoti jų gyvenimus, mokėti išgyventi, bet tai neskatina sielos brandos. Prisiminkite visi: jūs gyvenate. Ir kiekviena diena skirta ne šiaip sau laiko prastūmimui, o sielos išraiškai. Sielos pamokų suvokimui ir teisingų sprendimų darymui.
Kiekviena diena duota Dievo valiai išreikšti. Nes tu esi Dievo valia – ne egoistiškumo valia, ne asmeniškumo valia. Ir ne ryt ar poryt tą Dievo valią reikia išskleisti, bet čia ir dabar. Prabundi rytą ir apmąstai: “Dieve, ką norėtum šiandien nuveikti? Aš pasiruošęs/pasiruošusi. Būk palaimintas už suteiktą galimybę išgyventi dar nors vieną dieną. Aš esu pasaulyje ir galiu jį kurti, priimdamas tavo pagalbą.“
Dievui svarbi kiekviena siela. Ir jis per kitų sąmoningų žmonių kūnus gali tą pagalbą suteikti kiekvienam žmogui. Jūs esate Jo rankos ir kojos, Jo lūpos ir širdis. Tik per jus Jis gali padėti kitam žmogui. Todėl atverkite Dievui širdį kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką ir klauskite jo, ką jūs turite nuveikti tą dieną. Neliūdėkite, nedepresuokite. Tik galvodami apie save, o ne apie Dievą, jūs galite panirti į liūdesį ir skausmą. Dievas nėra skausmas, ir jeigu pasinersite į Jį, į Jo buvimą jumyse, jūs skausmo nepatirsite. Jūs patirsite tik malonumą ir džiaugsmą gyvenimui. Nes Dievas – tai aukštos vibracijos, Jame nėra sunkių, liūdnų minčių. Nesvarbu, kad Dievas sukūrė Gėrį ir Blogį, bet jis nesukūrė negatyvumo, kuris baigia jus užspausti. Blogį suformavo tik tam, kad galėtumėte įvertinti. kas yra Gėris. Kad galėtumėte matyti, kas ir kaip vyksta pasaulyje ir į ką reikia nukreipti savo mintis, savo minčių energiją. Įsiklausydami į Dievą, į aukštų vibracijų energiją, jūs priderinsite savo kūno vibracijas, jūs suteiksite sau šviesos ir sveikatos. Jūs galėsite būti sveiki, sąmoningi ir kūrybingi.
Priderinkite savo minčių ir jausmų energijos virpėjimų dažnį prie Dievo energijos ir jūs būsite patys laimingiausi žmonės pasaulyje.