Mirties akimirkoje siela pasitraukia iš kūno maždaug po 7 dienų. Iki to laiko, siela aiškiai suvokia ir mato kas vyksta aplink ją. Ji dar yra įtakojama žemiškosios sąmonės, todėl įvertinti ramiai kas vyksta yra sunku. Jeigu žmogus labai liūdi mirusiojo, siela pasimeta, nes ji jaučia tų žmonių skausmą. Ją pradeda kamuoti dviprasmiai jausmai, nes jausmus ji turi. Ji jaučia dieviškąją ramybę, palaimą ir dar jaučia artimų žmonių skausmą, neviltį. Ji jaučia, kad norėtų džiaugtis, norėtų visus apkabinti ir pasakyti, kad yra laiminga, nes grįžta į tikruosius namus, bet veikiama žemiškosios sąmonės, neatsilaisvina nuo aplinkinių sukeltų emocijų. Vienos sielos ramiai pasitraukia iš kūno, o kitos tarsi užstringa laike ir erdvėje. Jos užstringa artimų žmonių skausme. Mirusio žmogaus siela, atsilaisvinusi iš kūno ir žemiškosios sąmonės, pradeda mąstyti sielos sąmoningumo lygmenyje ir ji nesupranta artimųjų skausmo dėl netekties, nes netekties nėra. Yra tik laiko ir erdvės pokytis. Siela žino, kad ji nemirtinga ir kad su bet kuria kita siela galės susitikti ir bendrauti. Kad nėra atskirties sielos lygmenyje. Sielos gali susitikti ir žmogui miegant. Mirusiojo siela gali lengvai bendrauti su gyvojo žmogaus siela. Nėra atskirties, todėl nereikalingas ir skausmas, žmogui mirus. O jeigu žmogus verkia dėl egoistinių siekių, tai jau jo ego problema ir jis turi augti, bei mokytis gyventi neprisirišant prie gyvenimiškų situacijų, padėčių.
Siela yra amžina. Ji egzistuoja materijoje ir nematerijoje. Ji turi savo sąmoningumą ir žino, kad atėjus į materiją jos laukia vienoks gyvenimas, būnant nematerijoje – kitoks. Bet visur yra gyvenimas. Materijoje siela nori gyventi, nes ji čia gali kurti. Nematerijoje ji būna. Ji gali teoriškai planuoti kaip turėtų gyventi materijoje, gali formuoti norimas išgyventi situacijas, bet tai tik teorija, kuri gali neturėti jokios įtakos virsmui, kol nėra įsikūnijimo. Tik įsikūnijime įmanoma kūryba, savęs pažinimas, tobulinimas. Tik materijoje įmanomas nuolatinis virsmas. Todėl tiek daug sielų nori ir siekia kaip galima greičiau įsikūnyti Žemėje, nes tik čia vyksta jos brandai reikalingi procesai.
Amžinas gyvenimas materijoje – tai didžiulė dovana sielai. Tai galėjimas būti nuolatiniame virsme, nuolatiniame pažinime. Tu nuolat save atnaujini, nuolat save kuri. Jeigu grįžtume prie tos pačios minties, kodėl dabartiniam žmogui, kurio intelektas nėra aukštas ir nėra geros atminties, gero gebėjimo bendrauti, žodžiu, eiliniam žmogui, suteikta galimybė gyventi amžinai? Pirmiausia, tai priklauso nuo sielos brandos ir jos tikrųjų gebėjimų. Jos siela pajėgi gyventi amžinai, kodėl tai sielai pasirinktas toks kūnas? Nes ji atitinka daugumą žmonių. Ji yra kaip visi, nei truputėlį iškirtinesnė. Vadinasi jos gebėjimai vystytis tokie patys kaip ir visų žmonių. Tai tame ir yra grožis. Jums bus parodyta, kaip eilinis žmogus gali kurti, kaip gali formuoti nemirtingą gyvenimą, kokie procesai vyksta, kai siela gyvena Žemėje sąmoningai, suvokdama kuo skiriasi sielos sąmoningumas ir žmogaus sąmoningumas. Bus parodomi skirtumai žemiškojo sąmoningumo ir aukštesniojo sąmoningumo. Jūs kiekvienas tik siekiate suvokti ir pajausti savo aukščiausiąjį Aš. Jūs siekiate bent dalelyte apčiuopti ką reiškia aukščiausiojo aš lygmuo. Ir tai sekasi sudėtingai, dažniausiai, klaidingai. Todėl buvo pasirinkta subrendusi siela, kuri ateis į žemo sąmoningumo kūną ir jį keis. Keis savo žemišką požiūrį. Tai nėra tiesiog ramus atsilaisvinimas, vieną dieną mąstai vienaip, o kitą dieną jau kitaip. Čia stebuklų nebūna. Tiesiog tas žmogus turės gebėti priimti savo vidinius pajautimus ir turės gebėti savo žemišką požiūrį keisti, taip kaip visi turėtų keisti. Tik jeigu visiems duodamas laikas prisitaikymui, bandymams, net duodamas laikas atsisakyti save keisti, tai šiam žmogui tokių galimybių nebėra. Jo siela atsilaisvina iš žemiškojo sąstingio ir turi priderinti savo žemiškąjį suvokimą prie sielos suvokimo. Yra siela ir yra žemiškoji sąmonė, kuri tiesiog turės būti performuojama kitaip funkcionuoti Žemės erdvėje. Tai įdomūs procesai. Jie neturi baigties. Tai nuolatinis darbas su savimi, nuolatinis pažinimas, nuolatinis kontaktas su Mokytojais, su savo aukščiausiąja dalimi. Ir ji perduos subtiliojo pasaulio informaciją per žemiškąjį suvokimą. Juk esame kalbėję, kad žmogus supranta tiek, kiek gali suprasti ir dalis subtiliojo pasaulio informacijos ne tik nepasiekiama, tiesiog ji yra nesuprantama. Todėl yra imamas Violetos – Maitrėjos kūnas ir žemiškoji sąmonė, kad jos siela gebėtų taip pakeisti savo žemiškąjį suvokimą, kad galėtų suvokti subtiliojo pasaulio informaciją. Ji pakeis žemiškąją sąmonę ir kol tai darys bus aišku ir kiekvienam žmogui, kaip tai galima padaryti. Kaip galima iš esmės pakeisti žemiškąjį suvokimą ir jį transformuoti į tokią sąmonę, kuri būtų pajėgi suvokti subtilųjį pasaulį. Siela, išėjusi iš kūno, suvokia tą kitą pasaulį, bet kaip ką tik sakiau, ten nevyksta virsmo procesas, ten tik teorija. O reikalinga, kad žmonijos virsmas įgautų didesnį pagreitį, reikalinga, kad žmogus sugebėtų savo sąmoningumą pakelti į tokį lygį, kad suvoktų subtilųjį pasaulį. Ne mąstytų sudėtingomis frazėmis, ne analizuotų hierarchijų ar kitų pasaulių struktūrų, o gyventų tame pasaulyje. Ne logika ir protu tas pasaulis pasiekiamas, o tik žemiškąją sąmonę pakėlus iki sielos sąmonės ir leidžiant sielai egzistuoti abiejuose pasauliuose vienodai laisvai ir paprastai.
Didieji darbai jau seniai pradėti, tik jums negalima visko iš karto atskleisti, nes žemiškasis protas turi aiškius apribojimus ir saugiklius. Jeigu jam kažkas nepatinka, tai iš karto atmeta ir prie to negrįžta. Tai kaip tada įmanomas virsmas? Todėl šiam procesui nereikia galingo intelekto, galingų žinių apie pasaulių sandaras, apie žmonių gyvenimo ypatumus ir t.t. Reikalingas gebėjimas keisti save pagal sielos nurodymus. Vadinasi, protas visados turi būti atviras pokyčiui. Vadinasi, žmogus negali būti prisirišęs prie dabartinės situacijos, nes ji bet kada gali keistis, dėl virsmo. Reikalinga suformuoti tam tikrus žmogiškus pajautimus, kurie dar neegzistuoja žmogaus suvokimo lauke. Nėra lengvas tas procesas, bet jis vyksta ir sėkmingai vyksta. Violetos – Maitrėjos siela patyrė pakylėjimą, man nusileidus į žemiškąją erdvę. ( 2018 sausio 8 d. Gautamos Budos laiškas) Vadinasi, jos sielai nereikia daugybę įsikūnijimų gyventi iki pakylėjimo, ko siekia kiekviena siela. Ji šį etapą pasiekė sėkmingai ir sėkmingai tęsia kitus etapus. Vieną, ką galiu jums pažadėti – bus įdomu. Įdomu mums, Mokytojams, dirbantiems prie to proceso, nes tai apjungia ne vieną žmogų, o daug žmonių ir iš dalies žmoniją, bus įdomu jums, nes gausite vis keistesnių žinių, kurias norėsite atmesti, paneigti, bet nežiūrint į tai, tos žinios vis eis ir bus įdomu Violetai – Maitrėjai, nes jos gyvenimo būdas, gyvenimo matymas ir suvokimas keisis, ji tai patirs kasdien po įdomybę. Tikėkimės, kad ji viskuo pasidalys ir jos asmeninis blogas bus labai skaitomas.