Siela yra pažini. Ją galima suvokti žmogiškuoju protu. Jos gyvenimo principai skiriasi nuo žmogaus, bet ji geba integruotis į žemiškąjį pasaulį ir prisiderinti prie to pasaulio gyvensenos atitinkamu laikotarpiu. Žmogus nuolat turi kompleksų, įsitikinimų, pareigų, bet visa tai su kiekvienu laikmečiu skiriasi. Tam pačiam žmogui prisiderinti prie besikeičiančių vertybių yra labai sunku, o siela juk geba gyventi bet kuriame laikotarpyje ir geba atsiriboti nuo kompleksų, nuo įsitikinimų ir t.t. Vadinasi, ji gyvena pagal kitus principus. Jeigu žmogus suvoktų tuos principus, jis į tai atsižvelgtų ir padėtų sielai pažinti pasaulį. Svarbu pažinti ne vien savo charakterį, savo jausmus, prisirišimus, įpročius, svarbu yra pažinti ir sielą.
Tai kas yra siela? Kaip ją pažinti, kaip su ja bendrauti, kaip į ją kreiptis ir kaip ją suvokti? Ar tai vientisa žmogaus dalis, ar tai sąmonė, su kuria galima kalbėtis? Ar siela turi savo sąmonę, ar ji geba atskirai nuo proto vertinti matomą pasaulį? Jei ji geba atskirai mąstyti, ar ji negali pakenkti žmogaus blaiviam mąstymui? Šie klausimai leidžia suvokti, kad siela yra ypatinga struktūra, kuri, tarsi yra savarankiška, bet kartu taip integravusi save į žmogaus kūną ir protą, kad nekelia vidinių prieštaravimų. Visas grožis ir savitumas yra tame, kad sielos mąstymas pasireiškia tik tam tikrame virpesių dažnyje, kurį suformuoja mąstantis žmogaus protas. Kaip radijo bangos persipina erdvėje viena kitos neužgaudamos ir leisdamos radijo imtuvui priimti tam tikrą virpesių dažnį, taip ir siela su žmogaus žemesniuoju protu prasilenkia skirtinguose virpesių dažniuose. Kai smegenys išspinduliuoja tam tikrą žemų vibracijų dažnį, tada veikia ego sąmonė, instinktų sąmonė, riboto suvokimo sąmonė ir t.t., kol pakyla virpesių lygis iki tokio dažnio, kai pradeda veikti sielos sąmonė, ar net esybės sąmonė. Vadinasi, sielos sąmonė pasireiškia tik tada, kai žmogus savo protu nusprendžia, kad reikia siekti tokios galimybės ir tam atsiverti. Kad smegenys pakeltų vibracijų dažnį yra reikalinga ne tik smegenų mankšta, yra reikalinga tam tikros formos gyvensena, kurios aplinkos dažnis, leistų sukelti vibracijų lygį ir smegenyse. Labai daug faktorių lemia aukštų vibracijų gyvensenos lygmenį. Apie tai, kaip pakelti savo sąmoningumą nuolat ir buvo kalbama laiškuose.
Pakėlus savo vibracijų lygį, smegenys ištransliuoja tokias bangas, kuriomis yra pasiekiama sielos sąmonė. Tą momentą apibūdiname kaip sielos prabudimą. Kadangi žemesnių vibracijų bangos yra užslopinamos aukštesnių vibracijų, tai žmogaus prote nesusiformuoja prieštaravimai tarp sielos sąmonės ir žmogiškojo proto sąmonės. Bet, toks prieštaravimas gali atsitikti, jei po kažkurio laiko jūsų aplinkos vibracijos sužemėja ir jūsų protas nebepagauna sielos sąmonės virpesių. Tada jūs grįžtate prie senojo mąstymo – prie žemiškojo mąstymo ir prisimindami sielos sąmonės suformuotas mintis, pradedate jomis abejoti, nes nebejaučiate jų teisingumo. O kaip jūs galėsite manyti, kad jos teisingos, jeigu jos neatitinka žemesnių vibracijų pasaulio taisyklių? Tada gali kilti prieštaravimai, abejonės. Bet jūsų protas vis tik geba analizuoti ir jis gali įvertinti, kad sielos sąmonės pateiktos informacijos yra teisingos, nors neįprastos. Ir norint nekelti sau daug abejonių, reiktų pasistengti pakelti savo aplinkos vibracijų lauką ir vėl grįžti prie sielos sąmonės. Sielos sąmonė visados kalbės, kad yra Aukščiausioji Sąmonė, iš kur yra kilusi ji ir žmogus. Ji kalbės apie gėrio ir blogio pažinimo būtinumą, apie pasirinkimą šviesos ir kūrybą šviesoje.
Prabudusi siela gali įnešti sumaištį į žmogaus gyvenimą, nes siekiai ir vertybės gali skirtis nuo žemiškojo proto suformuotų vertybių, nuo kolektyvinės sąmonės suformuotų vertybių. Siela prisimena iš kur ji kilusi, kodėl ji yra žmogaus prote ir ką ji turi nuveikti, būnant tame žmogaus kūne ir prote. Norint protu priimti sielos uždavinius, žmogui reikalingos žinios, kurios leistų suvokti kas yra siela ir ko ji norėtų išsiskleidžiant žemiškajame pasaulyje. Apie tai ir mėginsime kalbėti.