Angelas Gabrielius
Sveika, čia tavo angelas Gabrielius
Dievo šviesoj sužibo perlas, nešantis jėgą.
Niekada nesakyk, kad netiki Dievu.
Tai liūdesys, tai abejonė.
Aš, angelas Gabrielius
Dievo šviesoj šviečiu aš Meile
Žvelgiu į žmogų su atjauta ir dėmesiu
Ir saugau jį nuo jo paties klaidų.
Kasdien žvelgiu kaip sekas žmogui
Mylėti, skleisti šviesą ir tikėjimą.
Kasdien su rūpesčiu aš saugau
Tavo širdį nuo skausmo ir pavydo.
Žmogau, tu Dievo kūrinį gražiausias
Pakelk akis nuo rūpesčių ir skausmo,
Pažvelk į Saulę, į žvaigždes, mėnulį
Ar gali būti daugiau kas už dievišką kūrybą.
O toj kūryboj, tu žmogau, esi svarbiausias
Nes tu neši savy tą džiaugsmą ir ramybę
Kurią tau suteikė žinojimas ir meilė
Kurią tau suteikė tikėjimas ir pasitikėjimas.
Aš, angelas Gabrielius, prisiekiau tau, kad aš tave globosiu, kai tu įžengsi į materialią erdvę. Ir kad aš tave paskatinsiu tobulėti, tada, kada tu būsi pasiruošusi. Ir štai, atėjo ta diena, kai erdvėje sužibo perlas, nešantis didžiulę jėgą, išpranašaujančią naują galią ir teisybę. Mes, angelai, prisiekėme globot kiekvieną žmogiškąją sielą, kuri nors kiek atsidavė tikrajai tiesai. O tu, šiandieną, jau gali kovoti. Kovot už meilę, už teisybės siekį ir už pagarbą. Už toleranciją ir tikėjimą. Žmogus subręsta Meilės išraiškai. Subręsta Išminčiai atskleisti. O mes pasiruošę jam padėti.
Aš, angelas Gabrielius, aplankiau tave anądien. Ir pakalbėjau tau, apie tavo apsisprendimus savam gyvenime. Jie bus kitokie, nei tu įpratusi buvai, bet tuo ir nuostabus gyvenimas šis tavo. Tu pažadėjai eit Tiesos keliu ir prieš ateidama į Žemę, tu paprašei, kad aš tave globočiau. Kad saugočiau tave nuo tavo neteisingų pasirinkimų. Mes tau suteikėme išbandymų visokių: ir turtų, ir valdžios, ir skurdo. Ir visados tu išlikai, pirmiausia, žmogumi. Žmogumi, kuris prisiminė savo pažadus. Tu formavai gyvenimą pagal vidinį šauksmą ir paneigei visuomenės tu normas. Dabar aš drąsiai pasirodau tau prieš akis ir dar kartą paraginu: keliauk drąsiai savo tikruoju keliu. Man džiugesys aplankė širdį, kada tu priėmei sprendimą keist gyvenseną savo seną į tą, kurią nurodysim, vardan kitimo, vardan žmogaus grįžimo į save, į savo būtį tikrąją.
Aš, angelas Gabrielius, galėsiu tau pasakyti atvirai: pažinti Dievą didelė garbė, gyvent pagal jo sukurtą struktūrą – tai išminties siekimas. O kas tos išminties sieks atvira širdimi, tas džiugins širdis Dievo ir žmonių. Todėl, tu drąsiai ženk nauju savo keliu ir mokykis pažinti tikrąjį pasaulį. Neabejok savo žiniom, nes jos ne tavo, ne žmogaus. Jos tikros, realios ir labai reikalingos tau ir tavo žmogiškam likimui.
Galbūt tau šiandien keista ir baugu, pradėti kelią, kurio to nesuvoki. Bet tik tu, kaip Violeta, jo suvokti negali. Bet, kaip Maitrėja – tau visi keliai jau atviri. Nereikia jų tau atrasti ar pažinti. Tau reikia eiti drąsiai tik į priekį ir mėgautis tuo ėjimu. Nes tu eini link Dievo. O kelias šis yra ir paslaptingas, ir svaigus, ir džiuginantis, ir suteikiantis laimės. Pažinti Dievą per save, per savo širdį ir per protą – tai užduotis kiekvieno, gyvenančio šioj Žemėj, sutvėrimo. Aš pasibelsiu į tavo namų duris, į tavo širdį ir į tavo protą. Mes daug bendrausime, svajosime ir kursime. Ir mes kartu padėsim žmogui žengt savo tikru keliu.
Aš myliu Dievą ir myliu save, nes aš esu jo suformuotas angelas. Aš myliu žmones ir tave, nes man pavyko rasti atgarsį tavoj širdį. Tai taip džiugu, taip gera, pagarbu ir aš linkiu tau siekti savo tikslo su užsibrėžtu ryžtingumu, su pasitikėjimu ir su tikėjimu. Aš, tavo angelas Gabrielius, tave aš saugau ir globoju. Ir kai ateis ta nuostabioji valanda, aš pakelta galva lydėsiu tave pas Dievą.
Aš, tavo angelas Gabrielius, džiaugiuosi būvimu šalia tavęs. Džiaugiuosi tavo siekiais ir darbais. Aš juos kartu su tavimi nuveiksiu.