Atlantidą pražudė ne nuodėmė, o intelektas. Žmonės buvo labai protingi – jums iki tokio intelekto lygio dar toli. Protas gebėjo aprėpti daugybę mokslo žinių, tam tarpe ir stichijų įvaldymą ir kosminių energijų įvaldymą. Žmonės rungtyniavo savo protu. Didieji magai kovojo tarpusavyje, sunaikindami daug gyvybės. Nebuvo masinių karų, bet užtekdavo dviejų magų energinio karo ir miestai būdavo nušluojami nuo žemės paviršiaus.
Intelektas, protas atribojo žmogų nuo tylios sielos. Žmogus įtikėjo esąs Dievu ir galintis daryti, ką nori. Bet atsiribojus nuo širdies, nuo sielos balso, įvyko atsiribojimas ir nuo Dievo. Ir jums dabar yra lengviau žinias suvokti per protą, nei per širdį. Nėra lengva būti tyru žmogumi. Galingu žmogumi visados lengviau būti, nes tai jūsų praeities prisiminimai. Jūs visi kilę iš Atlantidos laikų, kur aukštas intelektas pražudė civilizaciją.
Dabar duodamas Mokymas pabrėžią, kad visada kartu turi eiti Meilė ir Išmintis. Yra žmonių, kuriems lengva bendrauti, lengva mylėti. Kitiems labiau patinka tyliai mąstyti, arba garsiai išreikšti savo mažą intelektą. Visokių yra ir kiekvienas gyvena pagal savo suvokimą ir savo karmą.
Atlantidos aukso amžius buvo gražus: aukštas intelektas, gera širdis, tiesioginis bendravimas su Mokytojais. Gebėjimas pakilti eteriniu kūnu į Dievų šventovę, gauti ten pamokymus ir kartu kurti gyvenimą Žemėje. Bet atsirado takoskyra tarp intelekto ir širdies. Protas įgavo nevaldomą jėgą. Kai Magai pradėjo neteisingai panaudoti Kosmoso energijas, buvo nuspręsta Atlantidos žemę panardinti į vandenį, o protą apriboti – užmigdyti. Atlantidos kolektyvinė sąmonė buvo užblokuota.
Atlantidos žlugimas buvo labai svarbus žmonijos evoliucijai. Dievai „atėmė“ iš žmogaus protą. Prasidėjo raida nuo gyvūno, o proto galia skleidėsi labai pamažu. Praėjus tiek tūkstančių metų, jūsų smegenys dirba tik 7-10 proc. pajėgumu, įsivaizduokite, kokią galią jos vis tik slepia savyje. Bet šį kartą nėra leidžiama žymiai augti intelektui, nesubalansavus širdies tyrumo su proto aiškumu. Bet koks dvasinio augimo metodas, kuris neskatina tyros širdies atsivėrimo, yra klaidingas.
Pranašai ir tiesos skleidėjai nuolat pabrėžia Meilės galią, tyros širdies atsivėrimą, gebėjimą besąlygiškai mylėti visus ir visada. Proto galios paneigti negalima, bet sureikšminti taip pat nereikia. Reikia išmokti vienodai valdyti tiek proto galią, tiek meilės sklaidą. Visados pasitikrinkite, ar gebate mylėti nevertinant, nereikalaujant, o tik palaikant, tik paremiant kitą. Todėl šio Mokymo skleidėjai ir priėmėjai pirmiausia turi išmokti dirbti su tyros meilės išskleidimu, su gebėjimu nusižeminti, savęs nepažeminant, su gebėjimu aukotis, išliekant savimi, su gebėjimu atjausti, bet ne užjausti, su gebėjimu tikėti, kad kitas žmogus sugebės teisingai pasielgti, su gebėjimu palaikyti, nuraminti kitą. Su gebėjimu išjausti vidinę ramybę, vidinį džiaugsmą, kad gyveni ir tarnauji Šviesos Dievui. Absoliutas yra šviesa. Tik Jis save išskaidė į Šviesą ir Tamsą. O Jo kūriniai rinkosi kam tarnauti, su kuo širdyje gyventi. Vieni tai daro sąmoningai, kiti tiesiog rinkosi Tamsos Dievus dėl savo tamsios prigimties.
Protą galite įvertinti intelekto testu, o kaip įvertinti širdies grožį? Tai galima įvertinti tik pagal žmogaus elgesį ir jo suformuojamas pasekmes aplinkai. Šviesa traukia į save visas paklydusias sielas. Net jei apmėto akmenimis, vis tik tai reikia įvertinti kaip trauką. Žmogus išlieja savo skausmą, bei parodo žemą savo sąmoningumo lygį. Bet šviesa vis tik jį traukia, nes kiekviena siela iš prigimties yra susieta su Absoliutu, su Šviesa.