Be kategorijos

Ar verta sakyti, kad neturite tinkamų sąlygų vidinei brandai?

Noriu papasakoti apie vieną seansą. Pas mane lankosi vienas žmogus, su juo dirbame nuosekliai. Paskutinį kartą, kai jis buvo pas mane – sustabdžiau energetinio kanalo srautą. Įsivaizduokite, kad energetiniu kanalu, kuris yra ties stuburu, spirale į viršų kyla energija. Tai žmogaus sąmoningumas, jo patirtis, bei jo formuojama ateitis. Ir ta spiralė buvo sustabdyta. Po dviejų savaičių vėl galėjau dirbi su tuo žmogumi. Energijos spindulys iš mano rankos ėjo gilyn, tarsi į Žemė vidurį, iki pačio centro. Bet, iš tiesų, tai buvo tiesioginis įėjimas į Žemę. Aš įėjau į to žmogaus praeitį. O toje praeityje jis buvo vergas ir dirbo kasykloje gyliai žemėje. Jis buvo rudaodis, juodais garbanotais plaukais, labai sudžiuvęs – kaulai ir oda. Į tą kasyklą jis pakliuvo būdamas dar jaunu berniuku ir per keletą metų jam net išblėso prisiminimai apie gyvenimą Žemės paviršiuje. Ten buvo būrys vergų. Jie gerdavo drumzliną vandenį, kuris išsiverždavo iš uolos tarpų, tik duonos jiems kažkaip įmesdavo į tą kasyklą. Kai įmesdavo duonos, vykdavo muštynės. Duona buvo vienintelis tų žmonių maistas. Daug žmonių mirdavo, juos tiesiog pastumdavo į kokį urvą ir palikdavo. Tas vergas, apie kurį vyksta kalba, vieną dieną netikėtai palinko prie mirštančio kito vergo ir išgirdo jį kalbant: „aš matau šviesą, aš matau artimus žmones, jie visi tokie švarūs, laimingi“. Vergas susimąstė – ar yra kitoks gyvenimas? Jei kažkas įmeta į urvą duonos, tai ją kažkas pagamina. Jam kilo mintis pabėgti iš to urvo. Daugelis likimo draugų iš to tik juokėsi, kad tai neįmanoma. Vergas pradėjo klausinėti kitų vyrų ar jie prisimena buvusį gyvenimą, bet dauguma, gal dėl išsekimo, gal dėl gyvenimo be šviesos, be vilties, gal todėl, kad anksti pakliuvo į tą urvą ir prisiminimų daug nesusiformavo, tiesiog pamiršo gyvenimą virš Žemės. Tik vienas pasakė, kad prisimena meilę, bet apie ją nepasakos, nes jei suprasi, kas yra meilė, tau bus sunku išgyventi tame urve. Vergui kilo vidinė mintis: Dieve, kokia prasmė tokio gyvenimo, jei vienintelis džiaugsmas tik gabalėlis duonos, kurios ir tai ne visados gali gauti. Svarbiausia, kad apie Dievą šis žmogus neturėjo jokio supratimo. Tiesiog viduje kilo mintis į kažką kreiptis. Vergas ieškojo galimybių, kaip išsiveržti iš to urvo, bet taip jų ir nerado. Tada jam kilo kita mintis – leisti pasinerti į fantazijų pasaulį. Jis suprato, kad mintys suformuoja pačius įvairiausius vaizdus ir pradėjo gyventi tose vizijose. Taip pamažu tas žmogus pradėjo bendrauti su savo vidiniais draugais. Tikriausiai, su Pakylėtaisiais Valdovais. Pradėjo bendrauti su Dievu. Jam tapo ne taip svarbu kiek duonos gauna ir kokį vandenį geria. Jo kūnas pradėjo atsigauti, net raumenys atsirado. Tiek dirbdamas, tiek gulėdamas pavargęs ant Žemės, jis nuolat buvo tame kitame pasaulyje. Jis išmoko išeiti į astralines keliones (žinoma, nežinojo, kad tai astralinės kelionės). Jis manė Žemės paviršių, gyvenimą Žemėje. Jis savo urve pradėjo jaustis laimingu. Ir mirė jis laimingas, nes išėjo pas draugus. Vidinius draugus. Tada energija, tekanti per mano ranką dar labiau sustiprėjo ir ji dar giliau leidosi, kol, galiausiai, pasiekė esybę. Tada šviesus spindulys atsilaisvino ir pasiekė dabartinį įsikūnijimą. Paaiškėjo, kad energetinio kanalo energijos sustabdymas, padėjo grįžti į gilią praeitį, į pradžią kada žmogus buvo labiausiai pažengęs. Paradoksalu tai, kad gyvenant tokiose nežmogiškose sąlygose, siela buvo labiausiai atsivėrusi Dievui. Tame gyvenime veikė visos trys stichijos vienodai gerai. Žmogus buvo susitaikęs su tuo, kaip gyvena, jis sugebėjo suvaldyti savo emocijas, savo pyktį, nuoskaudas ir atsivėrė subtiliajam pasauliui. Be duonos, be šviesos, be artimų žmonių, dirbant sunkų fizinį ir alinantį darbą, tas žmogus jautėsi laimingas. Ir tik per tą įsikūnijimą buvo įmanoma pasiekti esybę ir atlaisvinti jos energijos tekėjimą į šį įsikūnijimą. Matyt tikimasi didžiulės brandos šio įsikūnijimo laikotarpyje.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *