Darant masažus kyla daug minčių, kaip neteisingai mes elgiamės. Žinome daug taisyklių, bet elgiamės tai kitaip. Tarkime, mes apkalbėdami kitą žmogų, dažniausiai išryškiname jo neigiamas savybes. Tai reikštų, kad stipriname blogąsias savybes. Stipriname blogio egregorus. Žmogus gali ir nesusivokti, kodėl jo blogosios savybės labiau linkusios pasireikšti, o tai ne vien jo kaltė. Jeigu aplinkiniai labiau sureikšmina jo blogąsias savybes (pykdami, niekindami, apkalbėdami), tai „blogio” egregoras supantis tą žmogų tik stiprėja. Ir žmogui sunku išreikšti savo gerąją pusę. Jei grįžčiau prie minties apie galimybę iškelti iš žmogaus kas geriausia, tai šitai gali padaryti kiekvienas žmogus. Jeigu mes apie savo artimuosius, draugus ir šiaip pažįstamus žmones kalbėtume tik gerai, tada stiprėtų gerasis egregoras. Žmogui būtų lengviau elgtis gerai. Mes galėtume pagerinti bendrą žmonijos gyvenimą vien galvodami ir kalbėdami apie kitus tik gerai: išryškindami žmogaus geruosius sugebėjimus, ypatybes ir t.t. to turėčiau palinkėti sau ir kitiems. Kaip dar galima padėti kitiems? Pvz. aš turiu energetinį lauką (kaip ir visi). Šitas energetinis laukas kontaktuoja su kitų žmonių laukais. Ir tai, kas tame lauke dominuoja, gali persiduoti ir kitam žmogui. Jeigu man pavyktų visados išlaikyti vidinę ramybę, tai ši ramybė persiduotų ir aplinkiniams. Tegu ir nesąmoningai, bet jei žmogus pasijaučia ramiau, atsipalaiduoja, tai jam lengviau spręsis problemos. Norint palaikyti vidinę ramybę, manau, svarbūs du aspektai: tai vidinis ryšys su Dievu (pasitikėjimas, švelnumas, meilė) ir logika. Suvokimas, kodėl ir iš ko kyla neigiami jausmai, kas juos iššaukia, kokių pasekmių ir kodėl jų bijome. Pvz. : gal labai save sureikšminu, bijodama neatitikti tam tikrų normų – „bijau egzamino, nes išlaikius blogai, neatitiksiu normos „geras mokinys‘ ir t.t. nesvarbu kokia priežastis neleidžia išlikti ramiam, bet jei logiškai pavyksta tą jausmą suprasti ir suvokti priežastis ir pasekmes, gali save įtikinti, kad neverta nerimauti, bijoti, smerkti. Bet kai bloga nuotaika sunku vadovautis logika. O tyrus jausmus išlaikyti visai neįmanoma. Situaciją gelbėtų gebėjimas perkelti mintis nuo to, kas skaudina, žeidžia, prie kažko gražaus: gražios aplinkos ar gerų prisiminimų. Kodėl sakoma – matykime gyvenimo grožį kiekvienoje smulkmenoje? Nes jeigu nesi įpratęs užfiksuoti grožį, jeigu tavo mintyse nėra iš patirties išlikusių gražių, raminančių atsiminimų – tai perkelti mintis nuo problemų nebus kur. Todėl svarbu, kaip vitaminai organizmo stiprinimui, grožio pamatymas ir įsisąmoninimas, kad prisimindami apie jį, galėtume, esant bėdai, sukoncentruoti mintis į jį. Gera muzika, gamtos grožis, šiltas supratingas bendravimas, viskas tinka, tik ne tai, kas stiprina ego.
Energetiniu požiūriu vyksta pokytis. Jis Žemei buvo suplanuotas ir atėjo momentas šiam pokyčiui vykti. Šie pokyčiai dar nėra „nusėdę” tiesiogiai „ant žmonių”. Bet greitai juos galės suprasti, pajausti, įvertinti ir suvokti, kam jie skirti. Vykstant bendriems pokyčiams Žemės mastu, jie paliečia ir kiekvieną žmogų. Teisingiau pasakius, tai per žmogų yra keičiama ir Žemės energetika. Vibracijos visados keisis, tai stiprės, tai mažės. Žmonėms dar reikia laiko, kad pereitų į kitą lygmenį. Bet šis procesas vyksta, aplinka švarėja, laisvėja ir pasiruošimas perėjimui vyksta, sakytume sklandžiai, žiūrint iš mūsų pozicijų. Iš žmonių pozicijų šie pokyčiai labai nesijaučia. Bet juk dabarčiai pavirtus istorija, bus galima įvertinti, kaip sparčiai vyko pokyčiai. Energetinių dalelyčių dariniai iš ateities lygmens pereina į žmonių erdvę. Jos ne iš Kosmoso leidžiasi, o pereina iš vieno energetinio lygmens į kitą. Šios dalelytės atveria galimybes priimti pasaulį kitokiu kampu, kitokiu suvokimu. Atsiras kitokios vertybės. Nesakome, kad visi vertins tam tikras dabartines, kad ir geras vertybes, bet jos keisis iš esmės. Keisis vertybės, keisis požiūris į žmogų, kaip asmenybę, į žmogų, kaip Visatoje egzistuojančių esybių bendrumą. Aš asmenybė – keisis į sielos bendrumą. Aš asmenybė – tai mano suvokimas, mano žinios, mano išmintis ir elgesys. Sielos bendrumas – tai aš (materialioji dalis), susijungusi su Aukštesniuoju Aš ir randanti bei sugebanti išreikšti sąsają su dvasiniais vadovais. Tai kaip gali būti panašios dabartinės vertybės į ateities vertybes? Jos keisis, gal ne tiek vertybės, kiek suvokimas, koks yra gyvenimas ir kaip jį reikia išgyventi, išjausti ir atskleisti. Bendrystė – štai kur ateities pagrindas. Bendrystė su savimi, su subtiliuoju pasauliu, su kitu žmogumi. Bendrystė paremta supratimu, palaikymu, gerbimu kitos nuomonės. Bendrystės jausmą gali pradėti taikyti kasdienybėje. Kažką analizuodama, spręsdama, veikdama, pagalvok, ką pasiūlytų tavo mokytojai, koks jų požiūris į tavo elgesį. Ar jie tave palaiko ar parodo, kad toje veikloje nereikia eikvoti nei laiko, nei energijos. Nes žmogus turi ribas laike ir erdvėje. Nereikia laiko eikvoti be tikslo, dar blogiau – neteisingu tikslu einant. Žmogus nepriklauso sau pačiam. Tas laikotarpis baigėsi. Žmogus priklauso Visatai, erdvei. Jis turi suvokti, kad atsako ne tik kaip žmogus už savo žmoniškus veiksmus ir įtaką žmogiškajam pasauliui. Jis atsako už visos Visatos egzistenciją. Šiuo metu, teisingiau pasakius, atsako už žemiškosios erdvės egzistenciją. Už žmogaus pasaulį (ne vien materialųjį), už jo veiksmų įtaką visuose lygmenyse. Nebėra uždaro pasaulio. Ne. yra atviras pasaulis: žmonija ir jo pasekoje esantys pasauliai, su visais angelais sargais, dvasiniais vadovais ir aukščiausiomis esybėmis, kurios atsako už žmogaus gyvenimą, už „žmogiškąją sritį”. „Bendrumas, bendrystė” – reikalinga įsisavinti šį naują požiūrį. Tu nesi asmenybė – tu esi išraiška visos didybės, esančios nematerialiajame pasaulyje. Tu esi vienybė, to, ką išgyveni Žemėje ir to, kas yra šalia tavęs nematerialioje plotmėje. Nenorime sakyti „anapusybėje”, nes šis posakis tarsi atskiria: ši pusė, ana pusė. Čia nėra atskirties. Yra bendrumas, vientisumas, sąskambis su Aukštesniuoju Protu, su Visatos išmintimi. Labai tikimės, kad šią informaciją pavyks išplatinti ir suvokti. Gal ne iš karto ir nepakankamai teisingai, bet suvokimas ateis kartu su išgyvenimais, patirtimi. Pasaulis atsiskleidžia tik mažais lapeliais, visas jo grožis tik pasirodys. Bet norint jį pamatyti, reikia tam pasiruošti. Juk nuostabios gėlės gali ir nepamatyti, jei neatkreipsi į ją dėmesio, jei nenorėsi ja pasidžiaugti. Todėl pasaulio grožis atsivers visiems, bet pamatyti jį ne visi sugebės. Bet daugės norinčių ir galinčių pasigrožėti ir gyventi tame naujame pasaulyje. Tam tikri gyvenimo dėsniai dar bus įvardinti. Tai ne taisyklės, bet dėsningumai, kaip galima gyventi ir ko pasiekti pagal skirtingus suvokimo lygmenis. Šis suvokimas keisis nuo žmogaus noro, ketinimo priimti žinias. Žmogaus protas turi ribas. Bendrystėje ribos nėra. Įmanoma viską išgyventi, viską sukurti ir dar daugiau galima nuveikti, esant bendrystėje su visu savimi bendrąja prasme. Daugiau nesinori duoti žinių, nes tai, ką gavote yra labai svarbu. Tai reikia įvertinti ir priimti už „gryną pinigą”. Nepriėmus šios idėjos – apie kitas neverta net kalbėti. Be reikalo ir mes neeikvojame energijos. Mylime ir tikimės bendradarbiavimo su visais, kas skaito šią informaciją.