Ne viskas, kas logiška yra teisinga, pažiūrėjus iš platesnių pozicijų. Dirbant su žmonėmis, pamatai tokių gyvenimo vingių, kad labai nustembi. Porą seansų noriu trumpai aprašyti, kad žinotumėte, būna ir taip…
Kreipėsi moteris pasitarti dėl aborto. Jį darosi draugė. Kalbant apie abortus, atrodo, neturi būti jokių pasitarimų, bet… Moteris dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų yra pasiruošusi daryti abortą, o draugė, dėl labai geros širdies yra pasiruošusi paimti tą vaiką ir auginti kaip savo. Pradėjus daryti seansą iš karto kilo mintis – netrukdykite tam procesui. Netrukdykite padaryti aborto. Kambarys nušvito ir pasirodė vaiko siela, kuri nori vystytis. Bet jeigu neleisime daryti aborto, šis vystymasis labai nusilps. Praėjusiame gyvenime to vaiko buvęs įsikūnijimas nužudė tėvus. Žudiko energetinis laukas išlieka labai žemas, tad sekantis įsikūnijimas būtų labai sunkus, sudėtingas ir ilgas. Todėl siela pasirinko atidirbti karmą, mirdama dar negimstant. Ji pasirinko šeimą, kurioje galėjo susidaryti tokia situacija, kur nėščioji moteris tikrai darysis abortą, bet ten įsikišo geroji draugė. Kuri, kaip jautėsi, ir buvo ta nužudytoji mama. Nors ją vaikas ir nužudė, bet skausmas ir prisirišimas išliko. Todėl jai, nesąmoningai, kilo noras auginti tą negimusi vaiką. Prisirišimas išlieka per kelis įsikūnijimus. Bet, jeigu vaikas būtų gimęs, jo gyvenimas būtų buvęs labai sunkus, ligotas ir neturintis galimybės gerai vystytis. Bet įvykus abortui – vaikas žūva. Jis atidirba karmą ir jo siela patenka į aukštesnį energetinį lygmenį. Ir sekančiame įsikūnijime jis jau galės toliau normaliai vystytis. Taip siela, pasirinkdama žūtį prieš gimimą, pagreitino savo vystymosi. Į Žemę atėjus iš aukštesnio energetinio lygmens – gyvenimas būna kūrybiškesnis, laimingesnis. Šiuo, konkrečiu atveju, abortas buvo reikalingas. Ne visada tai galima pateisinti, bet būna ir taip.
Kitas atvejis – dėl alkoholio vartojimo. Įėjus į kito žmogaus praeitį, jautėsi, kad jis dalyvavo kare. Kare, kur aplink žūsta jo mylimi draugai. Jis mato skausmą sužeistų draugų, o mūšio metu nieko negali jiems padėti. Žmogus Dievo prašo, kad jis galėtų mirti, bet išlieka gyvas. Po karo, žmogus, prisimindamas tą didžiulį skausmą, pradeda gerti. Ir aiškiai jaučiu, kad tai likimo suformuota dovana – alkoholis. Nes alkoholis užslopina jausmus, mintis. Pristabdo emocinį išgyvenimą ir vystymosi. Žmogus po truputi degraduoja ir miršta. Jis išgyveno jam skirtą laiką, bet alkoholiu nuslopinus emocijas ir mintis, buvo sustabdytas daug blogesnis procesas. Žmogus, prisimindamas tą patirtą skausmą – galėjo prakeikti Dievą. O ką reiškia prakeikti Dievą? Sustabdyti savo vystymosi labai ilgam procesui, o gal ir negrįžtamai save pražudyti. Ir kad neįvyktų tokia nelaimė, buvo suformuotas „alkoholio debesis“ ir pasiųstas į Žemę, kaip emocijas slopinantis procesas. Gal tame įsikūnijime tu daug ko ir nepasiekei, bet neužkirtai kelio kitam įsikūnijimui. Žinoma, kitame įsikūnijime lieka prisirišimas prie alkoholio. Bet tu turi galimybę suimti save į rankas ir jo atsisakyti. Kaip buvo mano kliento atžvilgiu. Jo asmeninė kova prieš alkoholį ir laimėjimas – jo atsisakymas – atlaisvina uždėtą bloką ne tik jam, bet ir daliai jo draugų, giminių – iš praėjusio įsikūnijimo. Jis, pakeisdamas save, padėjo ne tik sau, bet ir daugeliui žmonių, to net nesuvokdamas. Gyvenant paprastą kasdienį gyvenimą, galima įgyvendinti savo sielos užduotis. Galime pasiekti daug daugiau, nei įžymūs žmonės, kažką sukūrę ar nuveikę. Todėl niekada negali nuvertinti savo gyvenimo, kad ir koks jis būtų, nes tu nežinai savo sielos užduoties. O ji gali būti labai rimta, didi ir labai reikalinga žmonijos atžvilgiu. Tas žmogus kreipėsi dėl kitos priežasties – dėl depresijos. Atrodo asmeninė liga, asmeninis noras išgyti. Bet aiškiai suvoki, kad tai antrasis blokas likęs iš praeito gyvenimo, tiek jo, tiek jį supančių žmonių. Po karo patirtų skausmų susiformavo beprasmybė – kam kovoti ir netekti artimų žmonių. Kas vertas tokios aukos? Ši beprasmybė susiformavo šiam žmogui į depresiją. Ir kai jis ją įveiks, jis sulaužys antrąjį jam uždėtą kolektyvinį bloką – beprasmybės bloką. Taip jis atlaisvins save ir daugelį kitų sielų. Atrodo, atėjo seansui žmogus iš kaimo, buvęs alkoholikas, dabar depresuotas – na nenusisekė žmogaus gyvenimas. Taip atrodytų logiškai žiūrint, bet žiūrint iš kitų pozicijų – aš didžiuojuosi tuo žmogumi, ta siela. Ji prisiėmė atidirbti karmą daugelio žmonių. Suformavo sudėtingą gyvenimą. Juk suvaldyti save, perlipti per save būna be galo sunku. Bet jis save įveikia ir sulaužo blokus. Sielos, patyrusios kančią karo metu ir užsidėjusios sielos vystymosi sustabdymo debesis – dabar gali atsilaisvinti ir pradėti vystytis laisviau, kūrybiškiau ir tik dėl kažkokio žmogaus asmeninių pastangų susitvarkyti su savimi. Tai priverčia pagalvoti, kad eilinis gyvenimas – niekuomet nėra eilinis, neprasmingas gyvenimas. Mes nežinome savo sielos planų, o dažniausiai jie būna didingesni ir rimtesni, nei tai suprantame.