Visada žmogus sustoja prieš kažką darydamas. Yra galimybė daryti arba ne. Tada yra galimybė patirti naujų potyrių arba ne… Bet, atliekant kasdieninę pareigą, nepamiršk, kad tavo gyvenimas turi tam tikrą tikslą. O tavo tikslas (grubiai tariant) padėti žmonėms suprasti, kad ne iš dulkės žmogus atėjo ir ne dulke pavirs. Kad kiekvienas susijęs su mūsų pasauliu ir kad reikia gyventi čia ir dabar. Padėk panaikinti baimes, abejones. Atverk takus energijai, pamokyk ir suteik galimybę pajusti ryšį su visa Visata.
Visi turi galimybę pajusti amžinybę. Tokiu atveju nebūtų skausmingi perėjimai iš vieno pasaulio į kitą… Atkreipk dėmesį į tai ką darai ir ką mąstai. Sakai negali pastebėti visų minčių. Tai tiesa. Galvoje sukasi daugybė minčių. Ir jos visos turi pasekmes. Bet ne visas pasekmes pati pajauti ir supranti. Savo gyvenimą pati kuri: mintimis ir elgesiu. O tu snaudi… Ir leidi, kad tavo gyvenimą įtakotų aplinka. Tai negarbinga, ypač žmogui pradėjusiam suprasti egzistencijos esmę. Dievas atveria galimybes, o jomis pasinaudoti reikia pačiam. Mylėti reikia išmokti. Tau reikia apsižvalgyti savo vidiniame pasaulyje, jis toks įdomus, tau kyla tiek klausimų ir atrandi daug atsakymų. Tau kyla idėjos, absoliučiai priimtinos visai žmonijai, bet mes galėtume tave išlaisvinti iš stereotipų ir leisti kurti savo idėjas. Bet tai įmanoma tik peržvelgus savo mąstymo ypatumus. Sąmonė ir pasąmonė – tai dvi dalys sudarančios žmogaus gebėjimą gyventi. Bet tai tik dvi dalys, o jų yra milijonai. Jos nėra paliestos žmogaus, nes nekilo būtinybė. Nebuvo būtinybės reaktyviniams lėktuvams, kai žmogus vaikščiojo su kuoka. Iki šiol nebuvo būtinybės atsiskleisti kitam gyvenimo suvokimui. Sąmonė ir Pasąmonė. Šios dvi idėjos amžiais vedė žmones į apmąstymus, į tikslo ir pareigos siekimą, į harmonijos kūrimą, į grožio ir meno troškimą, į norą prisiartinti prie Dievo. Ir tai nuostabu. Sakai, ne kažin kur privedė? Tai smulkmena, mūsų tai nejaudina. Dalis sąmonės išnyks, pražus amžiams.
Sakot sielos nemirtingos? – Ne. Ateis laikas ir jos transformuosis, keisis. Išnyks kam lemta išnykti, išliks kas pajėgus išlikti. Sakai tai pasaulio pabaiga? Daugeliui sielų, ne tik žmonių tai tikrai pabaiga. Jos savo atgyveno, padarė tai ką reikėjo padaryti ir visiškai negalima dėl to nerimauti ar pergyventi. Tokia evoliucija. Išnyksta kas nereikalinga ir beprasmiška.
Nereikalingos sielos išnyks su savo suvokimu, t.y. su savo sąmone. Išliks kas prisiderinęs prie naujų reikalavimų. Nemanyk, kad mirsi ir niekam nereikės tavo dabartinio suvokimo. Tavo siela, tavo idėja tarnaus kitam lygmenyje su tuo pačiu suvokimu. Keliausi toliau. Dabar tau nebėra mirties, yra tik kelias į priekį. Nuostabus, nepakartojamas kelias į priekį.
Tavo mąstymas yra pažangus ir svarbus, tavo perėjimas yra užprogramuotas nes nebėra kliūčių. Tavo išmintis yra amžina. Tavo suvokimas įeina į dabartį ir į praeitį, bei žengi pirmyn būdama čia ir dabar. Šią minutę, šioje erdvėje. Išmok klausytis, suprasti ir labai ramiai priimti viską ką sakome. Nes tu priėjai prie naujojo pasaulio suvokimo sampratos. Suprask: nėra tikslo, nėra siekio, yra gyvenimas dabar. Nėra troškimų, nėra baimių, esi laisvas žmogus. Laisvas nuo savo minčių. Esant ramiam ir švariam į daug ką galima pažvelgti kitu žvilgsniu. Erdvėje egzistuoja daugybė ląstelių su skirtinga informacija. Pagalvok, kiek viename kilobaite telpa informacijos, tai erdvės ląstelėje jos yra daugybę kartų daugiau. O ląstelių yra daug… Todėl visko suvokti neįmanoma ir nereikia. Tam skirta amžinybė, tam skirtas Dievo sukurtas kelias. Keičiantis Žemės vibracijų lygiui Žemė apsivalo. Išliks tik tie kurie liks ramūs, kurie suvoks virsmo reikalingumą. Įeiti į naująjį pasaulį iš tiesų yra nuostabu. Į jį įeis daugybė senovėje reinkarnavusių sielų: iškilių ir paprastų, niekam nežinomų žmonių sielų. Tie, kurie mokėjo būti ramūs gyvendami triukšmingame pasaulyje. Nereikia leisti, kad tave įtakotų tiek aplinka, tiek viduje kylantys jausmai. Žmogui, sugebančiam atsipalaiduoti ir atsijungti nuo savo minčių, siekių ir troškimų, ateities Visatoje bus lengva gyventi. Išliks pagrindinė vertybė – tai pagarba kitai asmenybei, lygiateisiškumas, laisvė jo elgesiui ir mąstymui.
Klausi kaip tau keistis? Viską suprasi su laiku, pamažu įsiklausydama į savo sielos balsą ir išklausydama mus. Tik čia tu turi teisę rinktis: klausytis ką sakome ar nesiklausyti. Bet savo sielos balsą išgirsti privalai. Ir turi gyventi pagal tą balsą. Nereikia būti susikausčius, nereikia jaudintis, nereikia kaltinti save, nereikia neigti gerų jausmų. Matai žmogų – ir atmesk visus jį supančius stereotipus. Pamatyk ko jis nemato, pasakyk ko jis nemoka išgirsti.
Tegul tavyje jis pamato visus geriausius savo bruožus. Tu, tarsi veidrodis, atspindėk jo gerąją pusę. Gyventi reikia lengvai ir paprastai, bet dauguma žmonių sukausto save pačiais įvairiausiais reikalavimais, ir labai apsunkina savo gyvenimą. Mes labai daug kalbėsime apie energijų srautus, esančius Visatoje ir jų įtaką žmogui. Apie žmogaus sugebėjimą prisijungti prie tų energijų, gauti informaciją ir apie kiekvieno žmogaus galimybę kurti gražų ir laimingą savo gyvenimą. Sveiką gyvenimą.
Trumpai apie ligas. Kiekviena liga turi savo priežastį; jų gali būti keletas ir pačių įvairiausių, kiekvienu atveju ta pati liga gali kilti dėl skirtingų priežasčių, bet būna atitikimų. Jeigu žmogus serga bulimija (nevalgymu) – tai reiškia, kad jis visiškai nemyli savęs, yra užsiprogramavęs lėtiniam susinaikinimui. Tai išgydyti galima tik pakeitus požiūrį į save ir į savo gyvenimo siekius. Net vaistų nereikės. Beje, geriausia gydytis žolelėmis, bet tai turi būti paremta tikėjimu. Jei tikėjimo nėra, negalima atmesti medicininio gydymo. Skirtingi neapykantos objektai išvysto skirtingas ligas. Neapykanta artimui žmogui – kepenų vėžys, neapykanta sau – plaučių vėžys. Pyktis ir neapykanta – tai vėžio sinonimas. Tik panaikinus šiuos bruožus (iš tiesų panaikinus, atgailavus ir pakeitus požiūrį) galima išgyti. Aterosklerozė – tai nenoras priimti pokyčių; cukraligė – liga, dažniausiai kylanti iš pavydo. Paslėpto ar atviro pavydo – nesvarbu. Sloga – nuoskaudų padarinys. Netikėtai atsiradusi sloga parodo, kad mintyse ir jausmuose vyrauja nuoskauda. Nuoskaudos gali iš karto neapčiuopti, ji gali būti neįsisąmoninta. Bet juo didesnė nuoskauda, tuo sloga stipresnė. Jeigu pavyksta „atrasti” savyje kas mus įskaudino, kas sukėlė nepasitenkinimą ir suformavo nuoskaudą, tada sloga, kad ir kokia didelė būtų, pranyks per dieną. Nugaros skausmas, atimantis galimybę vaikščioti – tai klaidingas savo gyvenimo tikslo pasirinkimas. Didelis sureikšminimas išorinio gyvenimo. Įsisukimas į kasdienybės ratą… Yra milijonai ligų ir milijonai priežasčių joms atsirasti, ir visada jos bus jei žmogus neatsipalaiduos, nepakels akių į dangų, jei jo siela netrokš skraidyti, jei nejaus laisvės ir ramybės. O turto reikia turėti tik tiek, kad jaustum komfortą, bet ne perteklių. Jei turtas tau neša laimę – tai būk turtingas. Jei apsunkina, neteikia džiaugsmo, o suteikia įtampą – atsisakyk jo. Reikia džiaugtis gyvenimu ir išmintį kaupti dėl savęs. Būtina įsiklausyti į savo mintis. Viskas yra lengva. Lengva pažvelgti į aplinką kitu kampu. Gal sunkiau suvokti tai ko nežinai, kad reikia suvokti. Ir čia tavo protas nepadės. Padėti gali tik įsiklausymas į savo vidinį balsą. Išgirsti žinią. Ir nereikia iš karto jos vertinti, nes tavo protas gali iškraipyti informaciją. Nesutinki su žinia „iš vidaus” tą akimirką, tai pagalvok apie ją vėliau. Negalima savaip interpretuoti arba iš karto atmesti. Geriausia žinią būtų užsirašyti, o po kurio laiko perskaityti ir pažvelgti į ją kitu kampu.
Tikimės, kad išmoksi bendrauti su anapusiniu pasauliu, nors nėra proskynos tarp šio ir ano pasaulio. Yra tik žmogus su savo mintimis ir energijų srautais. Išmokus valdyti energijos srautus, mistika iš gyvenimo išnyks. Ir mes esame tam tikro lygio energijos, kurios sąveikauja su tavąja energija. Tiesa, čia tik maža informacija apie energijų susiliejimus. Tai bus įdomi tema ateičiai. O šiuo metu reikia laužyti tam tikrus tavo blokus, kad galėtum lengviau su mumis bendrauti ir teisingai bendrauti. Kiekviena smulkmena keičia gyvenimą, kiekvienas jausmas ir siekis keičia padėtį. Visados pradėk nuo savęs analizavimo, savo veiksmų suvokimo. Ne visada elgiesi pagal savo norą, kai kas ateina iš aplinkos. Išsiaiškink, kokie egregorai tave valdo, kada lengviausiai pasiduodi švytuoklėms. Žvelk į save su meile. Pati save pamilk. Ir tik tada rasi ramybę. Atleisk sau už savo veiksmus, už tai ką sugebi ir ko nesugebi. Ir tau nereikia laukti supratimo iš žmogaus. Kiekvienas turi savo supratimą ir jis visiškai gali neatitikti tavo supratimo. Atleisk sau.
Nereikalauk iš savęs tobulumo. Pirmiausia atsigręžk į save. Savo širdžiai, savo jausmams pasakyk, kad esi laiminga save turėdama.
Atėjusi mintis yra suprantama, protinga, bet kodėl gyvenime taip sunku ją įgyvendinti. Niekaip nesuprantu, kas trukdo priimtą informaciją normaliai realizuoti gyvenime. Tiesiog, kažkoks minčių užblokavimas. Kai kada gali stebuklus pamatyti, pajusti ir suprasti kiekvieną gyvenimo įvykį, jį susieti, pasimokyti. O kai kada – tiesiog tuštuma. Gyveni, dirbi, kažkodėl keiki save, po to pradedi keikti kitus ir tas ratas nebedžiugina. Kaip išlaikyti tą priėjimą prie suvokimo visados atvirą? Kai dirba protas, o nedirba širdis – tai nors kasdienių darbų gali daug nuveikti. Kai dirba širdis – stebuklus patiri ir pamatai, o kai nedirba nei protas, nei širdis – tada „nors nusišauk”. Žinau, kad galiu daug padaryti – o nieko nedarau. Nenoriu verstis per galvą ir nuveikti didžius darbus, bet nenoriu jausti ir nepasitenkinimo, kad kažko nepadarau. Esu normali moteris, turinti šeimą, darbą, mokslus, draugus, galėčiau gyventi normalų žmogaus gyvenimą, nustatytą pagal visuomenės normas, bet nebegaliu. Nebegaliu neigti, kad galima keisti aplinką, keičiantis sau pačiai. Labai užtikrintai tai veikia – jei žmogų nuoširdžiai ir iš esmės stengiesi suprasti (o to iš tikro ne visada norisi) – tai tas žmogus bus tavo draugu. Kaip įvardyti tokį bendravimą? – iš širdies į širdį. Gal būt. Tik pats turi būti nuoširdus. Čia neveikia hipnozė ar pasinaudojimas tam tikromis žiniomis. Jei nebus nuoširdumo, nebus supratimo iš esmės. Apgaulės nepadarysi. Naujas suvokimas išmuša mane „iš vėžių”. Norėčiau normaliai mokytis ir dirbti, bet pasidaro gaila tam skirto laiko, nes tuo metu galiu mokytis iš savo sielos. Jei čia daugiau dėmesio skiriu – vėl atsiranda pasipriešinimas, kad ne kažin ką padarysiu, o kasdieniai darbai nebus atlikti. Dar didesnis paradoksas gaunasi kai taip keistai ir sudėtingai įgyta patirtis reikalinga tik man pačiai. Kitam ji visai nereikalinga. Kai kada net pasidžiaugti tuo ką patiriu nėra su kuo. Nes nėra prasmės – arba nesupras, arba kils pavydas, arba ne taip interpretuos. Juk kiekvieną įvykį suprantame pagal savo suvokimą, pagal savo patirtį. Pavyzdžiui, mano protas ir dabar prieštarauja tam ką mačiau, bet atmetus svarstymus sakau: mačiau žvaigždėtą dangų apsiniaukusią naktį. Kai atėjusi į balkoną pasijutau esanti stiprios sielos žmogus, tai išsisklaidė debesys ir aš labai aiškiai mačiau žvaigždes. Tai nebuvo akimirkos regėjimas. Aš kelias minutes stebėjau dangų ir mačiau, kad debesų nebuvo tik virš mano namo. Didelis lopas giedro dangaus virš galvos, kai visur kitur buvo debesys. Po kelių minučių (akimirkai nukreipus dėmesį), žvaigždžių nebesimatė – dangus koks buvo apsiniaukęs, toks ir liko. Kaip tai paaiškinti, aš nežinau. Gal tai buvo perėjimas į kitą variantų erdvę (bet man nebuvo tikslas pažiūrėti į žvaigždes – aš tik šaukiau pasauliui, kad mano siela stipri), o gal siela ir norėjo parodyti, kokia iš tikro ji stipri, kad gali ir debesis išsklaidyti. Jei ji tokia stipri, tai man, mano žemiškajai pusei garbė ją turėti. Kodėl protui taip sunku dirbti išvien su širdimi? Pats didžiausias žmonijos karas gali vykti tik žmogaus viduje. O kas sudaro tą „vidų”, jau ir sunku pasakyti – siela, informacinės kosmoso ląstelės, egregorai (sunkūs ir žudantys), kitos sielos?… Taip norisi būti didžiu ir garbingu, bet kiek reikia patirti ir suvokti, kad to nenorėtum. Taip, nenorėtum. Kam svarbu – didis tu, ar ne. Išmintingas ar protingas. Niekam, tik sau. Tai kaip save ugdyti, kaip save tobulinti, ko siekti? Ko norėti, kad jaustumeis gyvenąs teisingai.
Širdies klausyti… Kaip?
Protą nuraminti, troškimus panaikinti… keista, jokių emocijų, jokių troškimų, jokių siekių – tik mylėti save ir aplinkinius ir tik šią akimirką. Kam tada protas reikalingas, kokia jo paskirtis – analizei. Kokiai analizei? –savęs ir kosmoso… o ką man analizuoti? – kaip padėti keisti aplinką, sukuriant meilės bangas… man vis vien sunku. Sunku paneigti protą, juk čia slypi laisva valia rinktis. O gal proto analizė ir tėra reikalinga tik vienam – kad galėtum rinktis. Čia išryškėja mano kaip žmogaus teisė – laisva valia rinktis. O mano širdis parodytų iš ko galiu rinktis. Tas žvaigždžių matymas parodo kiek stiprus protas, sukeldamas abejonę.
Abejonė – tai tikriausiai proto pagalbininkė viskam žlugdyti. Suabejoji širdies matymu, pradedi daryti prielaidas, įsivelia emocijos ir… esi tikras šiuolaikinis žmogus, nesugebantis atrasti esmės. Tai ką? Prie „blogybių” sąrašo dedasi nauji žodžiai: abejonė, prielaida, emocijos… Ne veltui artimieji sako, kad galėtų mane sudeginti ant laužo, jei būtų viduramžiai. Laimė, kad žmonėms nebesvarbu ką mąstai. Bet tai juk ne tolerancija. Nesvarbu – tai ne tolerancijos sinonimas. Tai abejingumas tiek kitam, tiek sau. Kaip lengva būti abejingu… Kaip lengva pykti, kaip lengva nesakyti to apie ką iš tikro galvoji… Kodėl tie dalykai tokie lengvi?