Savaitė buvo emociškai sunki. Mėginau įeiti į kontaktą su savo mokytojais, kurie paaiškintų iškilusią situaciją. Bet į visus keliamus klausimus kildavo atsakymas „Ne”. Ir vienintelė energija, kuri pasirodė kambaryje buvo Alchėja. O tai ne ta energija, kuri bendrauja ar atsakinėja. Ji padeda keliauti. Nesupratau, kodėl pasirodė ji, o ne tie, kuriuos kviečiau. Kilo noras apvalyti erdvę ir ypač save. Tada ir supratau, kad atsakymų į klausimus nebus, nes formuojasi stipri energija, o kadangi šalia brolis ir Alchėja, tai supratau, kad vyks „kelionė”. Rankos labai mosavosi ties ausimi. Net skersvėjis galvoje pasijautė. Po to atsirado tam tikras periodinis zvimbimas ir galiausiai, traškėjimas. Maniau, kad ir esantys kambaryje tai girdi (deja, negirdėjo). Kaip vėliau paaiškino brolis, taip atsijungia eterinis kūnas nuo fizinio. Aš atsisėdau Lotoso poza. Mane apgaubė labai stipria energija. Galėjo visas pasaulis griūti – būčiau nepajudėjusi, neužgauta ir nepažeista. Atsijungė visi kūno raumenys. Tarsi sustingau. Bet taip sustingti ir nejudėti nėra sunku. Atrodo, kad savo kūną kažkur įstatau ir jis puikiai laikosi be mano pastangų. Kitu momentu taip ilgai nejudėjusi neišsidėčiau. Atrodė, kad patekau į kažkokią gyvenamą erdvę. Žmonės labai aukšti (gal net dvigubai aukštesni už mane). Jie paėmė mane už rankų ir nusivedė į savo pasaulį. Toks jausmas, kad tai lemūriečiai (bet aš galiu klysti). Jie mėgino man perteikti mintį apie žmonių gydymą, bet jos nesupratau. Po to jie sakė, kad norėtų perduoti daug reikalingos informacijos, bet mūsų žodynas labai ribotas. Sakė, kad būtų idealu viską užrašyti senąja kalba, bet blogai, kad nebėra žmonių, skaitančių tą kalbą. Todėl prasidėjo derybos su mano esybe. Jie siūlė žinias perduoti jai, o ji tas žinias „išverstų” į kalbą, kurią aš suprasčiau ir užrašyčiau. Nežinau, kaip tai pavyks, bet tokios derybos vyko. Po to aš sugrįžau į kambario erdvę. Bet energetinis laukas, esantis aplink mane, dar labiau sustiprėjo. Mano rankos išsiplėtė į šonus. Atrodė, lyg būčiau įsikibusi į šalia sėdinčius žmones.. iš tiesu, tai man parodė vaizdinį, kad tuo metu milijonas Žemės gyventojų, kiekvienas savo „kamputyje”, bet išsibarstę po visą pasaulį, sėdi Lotoso poza ir visi kartu susiėmę už rankų, išspinduliuojame žydrą šviesą į erdvę. Ji labai stiprėjo. Tarsi ėjo iš pačios širdies, iš krūtinės centro, per rankas. Ir ta žydra (mėlyna) spalva apjuosė visą Žemę. Girdėjosi šnabždesys visomis pasaulio kalbomis: „Baltoji Dievo šviesa lai apvalo pasaulį”. Man buvo pasakyta, kad šį ritualą turėčiau atlikti kiekvieną vakarą. Pajusti susijungimo momentu su kitais žmonėmis ir paleisti tą mintį į erdvę. Kai grįžau, dar ilgai negalėjau pajudėti (nors galėjau kalbėti), nes mėlyna šviesa tarsi būtų mane prispaudusi. Seanso metu atėjo mintis, kad neprisiriščiau prie Labsang Rampos mokymo (jis man visados buvo didelis autoritetas) ir pasiūlė atkreipti dėmesį į Leonardą da Vinči. Jo idėja labiau atitinka mano paskirtį. Ir tada įvyko „susitikimas” su dailininku. Pirma mintis kilo:dabar nebėra tinkamų teptukų ir tinkamų dažų, kad paveikslai išsilaikytų kelis šimtus metų. Ir jeigu išmoksiu piešti, tai jis mane pamokys pasidaryti dažus ir teptukus. Aš sakau, kad turiu dukrą dailininkę, gal jai būtų dirbti su juo. Man atsakė, kad aš geriau į savo piešinius įleisčiau tam tikrą energiją. Čia kaip su rašymu. Viskas turėtų vykti nesąmoningai, atsipalaidavus. Jis buvo genijus tik todėl, kad nuolat klausė savo intuicijos. Viską darė, ką ji liepė, todėl tiek ir pasiekė. Pokalbio metu jaučiau, kaip mano dešinė ranka atsijungė. Ir viena „iškeliavo”. Seanso metu taip atsijungia visas kūnas, o čia tik dešinė ranka. Su ja kažkas vyko. Po kurio laiko įtampa atslūgo ir pajutau vėl ją turinti. Man sakė, kad turėčiau atblokuoti savo vidinį pasipriešinimą ir leisti rankai piešti. Tai turėtų būti taip pat lengva kaip ir rašyti. Vėliau Leonardas liepė atkreipti dėmesį į paveikslą, kuriame yra nupieštas mažas angelas, sako – tai aš save nupiešiau. Nesu didelė dailės žinovė, todėl nesugalvojau apie kokį paveikslą jis kalbą ir nusprendžiau, kad tai nelabai tikslinga mintis. Kitą dieną man atnešė paskaityti L. Liubimovo knygą „Dangus ne per aukštai”. Pirmame puslapyje aprašoma Andrea Verokjo paveikslas „Kristaus krikštas” : „…mums svarbi šiame paveiksle tik įstabi jauna priekinio angelo kairiajame krašte figūra. Įsižiūrėkite į ją, o paskui pažvelkite į kitas figūras. Palygintos su ja, visos pasirodys sukaustytų judesių, kampuotos, taip surikiuotos ir pastatytos, tarsi joms būtų leista judėti tik vienoje plokštumoje, gyventi ne trijuose, o dviejuose matavimuose. Tik jis, šis angelas, gali lengvai sukiotis, alsuoja laisvai, nors ir nedrąsiai dar jauna galia, silpnas kažko naujo dvelksmas”. Tą angelą Verokjo leido nupiešti savo mokiniui Leonardui. Perskaičius šias eilutes ir šiurpas per kūną nubėgo – apie tą angelą ir kalbėjo Leonardas „susitikimo” metu. Kai „iškeliauju” informaciją priimu kaip vaizduotę, ją gali priimti, gali nepriimti, nes sunku įrodyti tai, ką matau, kitiems. Save įtikinu tik pojūčių stiprumu. Bet šią akimirką Leonardas sugebėjo įrodyti, kad tikrai su manimi bendravo, ir nėra čia jokios vaizduotės.