Be kategorijos

Manęs nėra – esu nulis

Gyvenime labai svarbu tikėti gėriu. Tai visos egzistencijos pagrindas. Tai pagrindinė tiesa po tikėjimo Dievu. Tai šventa, tai pareiga. Žinoma, gali pripažinti įvairų tikėjimą, ne formoje esmė. Svarbu įtikėjimas Dievu – Aukščiausiu Protu, jo buvimu. Klausei, koks procentas gėrio dabar egzistuoja žemėje – jis nenusakomas. Labai keičiasi, svyruoja. Kova vyksta tarp žmogaus sukurtų gerų ir blogų minčių. Kodėl ji vyksta? Žmogus turi suvokti savo egzistencijos prasmę. Blogos mintys nėra reikalingos, jų reikėtų atsisakyti. Žinoma, pasakyti yra daug paprasčiau, nei padaryti. Bet blogos mintys sukuria labai didelius egregorus ir darosi sunku nuo jų pasitraukti. Tada „murdaisi purve” ir nesupranti kodėl. Ar tai tau nėra pažįstama? Ogi, taip. Tad priimk sprendimus ir kurk teisingas mintis, net smulkmenose. Nekeik aplinkos ir netuščiažodžiauk. Nes kiekvienas ištartas žodis turi didžiulę reikšmę. Mintis dar valdai, o žodžiai patys išeina, iš pasąmonės. Taip galima pastebėti prie kokio egregoro esi prisijungęs. Tavo gyvenime reikalinga įsigilinti, kokie egregorai yra aplink tave ir kodėl jie tave pagauna. Taip lengviau suprasi savo pamokas. Pamėgink atkreipti dėmesį į savo žodžius ir elgesį. Žinok, gyvenimas nepriklauso tau. Mes juk susitarėme. Tu padedi kurti gėrį Žemėje, todėl turi laikytis tam tikrų principų. Tavęs nėra, esi nulis. Matyk viską ir visus aplink save, bet ne vien save.

Mokėjimą išnykti, tapti „nuliu” Nikos Kazantzakis knygoje „Dievo neturtėlis” paaiškina paprastai: „ – Kas tai yra meilė, broliai mano? – kalbėjo, skėsčiodamas rankomis (brolis Pranciškus), tarsi norėdamas mus visus apkabinti. – Kas ji? Tai ne vien gailestis ir gerumas. Gailesčiui reikia dviejų – to, kuriam skauda ir to, kuris gailisi; ir gerumui reikia dviejų – vienas duoda, o kitas ima; tačiau meilėje du tampa vienu, jie susilieja, jie pasidaro neatskiriami; mylėti reiškia išnykti.”

Kokios mintys buvo tavyje per paskutinius mėnesius. Žinoma, ramios, paprastos, bet netikslintos. Tu galvojai apie save ir savo buitinius reikalus, o jie gali išsispręsti ir be tavo tiesioginių pastangų. Tu privalai daugiau bendrauti su savo mokytojais, pagaliau prabusk ir galėsi džiaugtis gyvenimu. Šiuo metu labai sunku prie tavęs prieiti. Nusišypsok pati sau. Mylėk save. Tai būtina, tai privalu. Tu esi kitokia nei visi ir visai nebijok to parodyti. Žmonėms reikia tikrumo, pradinės tiesos. Tu ją gali duoti, bet pirmiausia nusišypsok ir būk žmogumi, kuris puikiai žino, ką daro ir kodėl taip daro. Tu tas tiesas žinai. Lieka jas įgyvendinti. Atleisk, kad taip piktai su tavimi bendraujame, bet kitaip negalime. Mes mylim tave. Dabar galima tęsti toliau. Įgyvendinti naują idėją gali būti sunku ir skausminga. Dvasiškai. Teks daug ko atsisakyti, atsisakyti tam tikrų galių. Galios gyventi ramų, nykų, nuobodų gyvenimą. Tai vienas iš pasirinkimų didžiosios dalies gyventojų, beje, ir tavo artimųjų. Jeigu tu nori prisidėti prie naujos idėjos (o taip jau sutarėme), teks dar daugiau mokytis. Dar daugiau susikaupti, melstis ir valdyti savo mintis. Požiūris keičiasi, rezultatai matosi. Bet tai tik tarpinis pasikeitimas. Nemanyk, kad lengva skleisti naujas mintis, naują tikėjimo būdą, naują gyvenimo supratimo lygmenį. Pačiam keistis nėra lengva, kitą pakeisti dar sunkiau. Tik savo poelgiu, savo teisingu pasirinkimu ir pavyzdžiu gali laimėti pergalę. Laimėti žmogaus laisvą pasirinkimą keistis. Visur ir visados egzistuoja žmogaus laisvas pasirinkimas. Ir pakeisti tą pasirinkimą nėra lengva. Ne kiekvienas nori būti mokomas, ne kiekvienas nori mokyti kitus. O idėją supras vėliau. Tai priklausys nuo tavo pasikeitimo rezultatų: nuo mąstymo pokyčių, nuo minčių švarumo, nuo energijos subtilumo išlaikymo. Tu žinai, kaip lengva prarasti tvirtumą, ramumą, sielos harmoniją. Išlaikyk tai. Džiaukis galimybe gyventi prasmingai ir džiugiai. Be erzelynės, be piktų kėslų, be nusistatymų ir nuoskaudų. Mokykis ir tikėk mūsų pagalba. Domėkis žmogumi, jo siekiais, jo norais, minutėlę įeik į jo svajones, parodyk jam ko tikrai jis nori, dėl ko norėtų gyventi. Svarbiausia, atrasti gyvenimo džiaugsmą. Nes tai yra didžiulė apsauga nuo aplinkos įtakos. Malda Dievui ir savos sielos laisvumas suteikia sparnus įgyvendinti tikslus. Ar visi turi tikslus? Labai mažai kas žino savo tikslus, dar mažiau nori suprasti, ko siekia. Todėl ir egzistuoja: miega, valgo, dirba. Beje, nereikia manyti, kad gyvenimo tikslas yra labai svarbu. Nes jis gali keistis. Esmė – siekimas kažko naujo. Nuolatinis ieškojimas. Tai nėra blogai, nuolat ieškoti geriausio, nuolat norėti suprasti, pamatyti, pajusti. Ne tam gyvenimas duotas, kad nuobodžiautum ir svarstytum, kaip pasidaryti galą sau. Tai yra klaida. Niekada gyvenimas nesusiklostys taip, kad galėtum save nužudyti, tai tik žmogaus mintis, prisijungusi prie mirties egregoro, paskatina taip padaryti. Ir tik pats žmogus gali save išgelbėti nuo mirties, apie ją negalvojant, nesmerkiant savo gyvenimo, nesmerkiant kitų. Labai dažnai žmogus užsiblokuoja, ir negalvoja daugiau apie nieką kitą tik apie vieną problemą. O ji įgauna tokią jėgą, kad žmogui darosi neįmanoma nuo jos pasitraukti.

Pirmiausia, žmogus savo mintimis sukuria problemą, maitiną ją, nuolat apie ją galvodamas, o po to, pati mintis tampa savarankiška, ir nebeleidžia žmogui atsipalaiduoti. Ir tik teigiama kita mintis gali padėti žmogui pasitraukti iš tos problemos. Bet kokia teigiama mintis. Kai tavo problema atrodo neišsprendžiama, lieka ją palikti ramybėje ir pradėti galvoti apie kitus dalykus, visai su ta problema nesusietus. Tuo tarpu egregoras susilpnės, pasitrauks, ir galėsi priimti teisingą spendimą. Tai vienas iš būdų sau greitai padėti. Žinoma, po to reikalinga suprasti kas paskatino galvot apie mirtį, kur slypi problema. Tada gali būti reikalinga kito žmogaus pagalba. Kodėl sako, kad išsikalbėjimas padeda – tai problemos išleidimas iš savo širdies, pranyksta susikaustymas.

Visada būtina atgimti iš užmaršties, iš tamsos. Žmogus yra gamtos dalis. Gamta nuolat atgimsta ir suteikia žavesio savo atgimimu, ir žmogus turi nuolat atgimti: savo mintimis, savo noru skleisti gerumą, nuoširdumą, džiaugsmą. Žmogus labai dažnai nori atskirti save nuo gamtos. Tai yra klaida. Nes Visata – tai visumos vienybė. Tau įtakos turi ir Saulė, ir Mėnuo, ir Žvaigždės. Tu žvaigždėms padėkok už savo lemtį, už nusakytą kelią. Jos „pririša” žmogaus likimą prie tam tikros idėjos. Ir ji išlieka amžiams. Ši idėja mums žinoma, o kaip pavyks tau ją suprasti ir įgyvendinti, tai priklausys nuo tavęs pačios. Pirmiausia, gerbk save. Kažkodėl tau sunkiai sekasi suprasti, kad kiekvienas žmogus, tame tarpe ir tu, gali pakeisti pasaulį. O jį pakeisti gali, keičiant save. Kai keisis tu, keisis ir tavo aplinka. Kaip smagu stebėti tavo norą tobulėti ir tavo kovą su troškimais. Tai dar vienas paradoksas. Noras tobulėti auga su tam tikrų troškimų įgyvendinimu. Tu manai, kad elgiesi neteisingai, o mes manome, kad tik taip tu pajėgi atsikratyti sąstingio, kuris trukdo tobulėjimui. Avantiūrizmas turi savo žavesio. Ir tik jis tau padeda pasiekti gyvenime daug gražių dalykų, patirti daug gražių įspūdžių. Tad nebijok įsileisti avantiūrizmo į savo gyvenimą ir dabar. Tai padeda išlikti jaunai. (o kuri moteris nenori būti jauna…). o dabar rimtai: jei esi pasiryžusi keliauti tiesos keliu, tada žinok, kad teks suvokti tiesas, kurių nesi girdėjusi, kurioms atėjo laikas prasiskverbti į žmogaus žinias, į žmogaus suvokimą. Ir kas smagiausia mums, visa tai tu turėsi išgyventi. Patirti, pajusti, įvertinti ir kaip įrodytą teoriją pateikti žmonėms. Kodėl mums smagu, nes tai iššūkis tau, visada smagu stebėti, kaip vyksta ėjimas į priekį. Sapnai, astralinės kelionės – visa tai buvo svarbu, bet tai keičiasi. Tau reikia priimti naują bendravimo formą su amžinuoju pasauliu. Tai tarpininko tikslas. Kontaktuotoju vadinti tavęs negalime, nes tavo tikslas truputėlį rimtesnis. Tu negali teigti to, ko nesupranti. Tiesą reikia išgyventi.

Tau teks pažinti pragarą ir dangų, tau teks keliauti kosminiu laiku, teks įgyti ir suprasti žinias apie kurias neteko girdėti, neteko mąstytojams išreikšti. Tu jų negalėsi patvirtinti buvusiu laiku. Tai ateities laikas. Žingsnis į ateitį, ir ne visi supras tavo skleidžiamas tiesas. Ją turėsi pateikti pagal kiekvieno suvokimo lygmenį. Nebijok, šiais laikais raganų nedegina, be to, tu ne ragana. Tu žmogus, su galimybe įgyvendinti savo tikslą. Tau reikia ramiai suvokti, suprasti ir patikėti tuo, apie ką kalbėjome. Lauk pasikeitimų ir būk pasiruošusi. Tavo mintis įeina į visatos žinių klodus. Nebūk paprastu žmogumi, būk tikinčiu žmogumi, būk vienu iš Dievo vaikų. Argi gali višta suprasti erelio skrydį? Nustatyk mąstymą taip, kad būtum pasiruošusi pajusti skrydį į amžinybę. Mes mylim tave ir globojam. Tikėk minties galia. Idėja. Ir tai, ką tau sakome, galime drąsiai sakyti, kad gali sau prisitaikyti kiekvienas, kuris skaitys šiuos užrašus. Jie skirti žmonėms, ieškantiems tiesos, gyvenimo tikslo. Ir, jeigu skaitytojas nemoka ar nemėgino bendrauti su savo dvasios vadovais, tegu pasinaudoja tavo patirtimi, tavo informacija. Ji skirta visiems, tik ne visi jos nori. Bet tai nėra problema. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą, pagal žvaigždžių nubrėžtas linijas, ir tos linijos gali nubrėžti neįtikėtinus kelius, su daugybę variantų dėl likimo krypties. Žmogui nuolat duodama galimybė įeiti į savo teisingąją gyvenimo liniją ir gyventi laimingą gyvenimą. Bet žmogus pats renkasi ko nori. Žmogus priima į save tik tai, ką yra pasiruošęs priimti ir net jeigu nuolat kartosi, kad tau reikia keistis, pasakysi ir kaip keistis, vis tiek neišgirs, jeigu nenorės išgirsti, jeigu idėja neras atgarsio žmogaus širdyje, proto suvokime. Ir ne taip lengva išgirsti savos sielos balsą. Yra tokia patarlė, kad Dievas duoda tiek, kiek paveži. Bet Dievas ir laimės duoda tiek, kiek paveži.

Kad ir kaip neigčiau tas žinias, kurias gaunu, bet turiu pasakyti, kad tik priimdama jas, tik bendraudama su savo Dvasios vadovais, jaučiu gyvenimo pilnatvę. Atsiranda džiugesys, siela suvirpa, akyse sumirga ašara. Žinau, kai norisi ramiai paverkt be priežasties – tai valosi siela. Visa ši informacija iš dalies yra girdėta, ji atrodo tokia paprasta, bet tik iki to laikotarpio, kol pradedi pagal tas tiesas gyventi. Pamėginau pažiūrėti į savo mintis iš šalies. 90 procentų jų skirta savo problemom išsiaiškinti: turiu padaryti tą ir aną, tas ir anas mane vertins taip ar kitaip, aš noriu to ar ano…vis aš ir aš. O kaip gyventi, kad galėtum pasijusti nuliu. Manęs nėra, yra tik šalia esantis žmogus. Tas jausmas kai save sunaikini, ne sumenkini, o sunaikini savo reikalavimus, savo norus, gali padaryti tave labai laimingu, laisvu ir aiškiai suvokiančiu aplinką. Tą akimirką reikia išgyventi, kad suprastum kiek ji suteikia laisvės. Ir tik išgyventas pojūtis skatina jo vis siekti. Man, kol kas, labai retai pavyksta išgyventi tą būseną, bet tikiuosi, su laiku tai pasieksiu vis dažniau. Visas mano mąstymo pokytis vyksta bangomis: atrodo, aš jau gyvenu pagal naujuosius principus, ir vėl viskas nuslūgsta, vėl įsiveliu į kasdienius darbus, problemas, o mąstymas apie gyvenimo tiesas pasirodo tik paprasta užgaida, laiko švaistymas, bet, ačiū mano globėjams, jie vis primena man apie mano kelią. Tą galimybę įeiti į teisingą savo gyvenimo kelią vis paryškina. Kaip? Netikėtai atėjusia mintimi, netikėtai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, kurios primena, kad siekiai yra didesni, nei kasdieniai rūpesčiai ir , svarbiausia, mane Dvasios vadovai pagauna per rašymą (ir aš tuo džiaugiuosi). Visados rašiau dienoraštį, tai įprotis, ir jeigu dabar noriu rašyti savo išgyvenimus, tai mano mintis tarsi pasišalina, ir pajaučiu, kad tai, ką rašau yra ne mano. Vis tik pamiršti save, savo norus, troškimus yra labai sunku, atrodo, neįmanoma. Kaip gali vystytis gyvenimas, jeigu nesprendi kasdienių problemų. Bet tos problemos tarsi pačios išsisprendžia: šalia atsiranda žmogus, kuris gali padėti, gauni informacijos, kurios reikėjo. Žiūrėk, pagalvoji sau mintyse, o kodėl taip yra, ir po kurio laiko, tarsi netyčia gauni atsakymą: ar tai spaudoje parašytas sakinys, ar gatvėje išgirsta frazė.

Esant aukštesniame sąmoningumo lygmenyje, kasdieniniai įvykiai turi prasmę. Visi, be išimties. Vyksta pamoka po pamokos, tik spėk analizuoti, suprasti, įvertinti. Būna labai smagu, tik gaila, kad dalis informacijos prisimiršta kai nugrimzti žemyn suvokimo lygmenyje. Vis svarstau, kas turi tam įtakos? Gal nuolatinis bambėjimas, pykimas, nepasitenkinimas? Gal nenorėjimas atsisakyti kontrolės dėl savo gyvenimo? Taip norisi valdyti savo gyvenimą ( ir kitų artimų žmonių gyvenimą). Norisi viską atlikti tobulai, norisi, kad kiti elgtųsi tobulai. Atsiranda įtampa, kuri tikrai neleidžia atsipalaiduoti ir pažaisti gyvenimą. Tiesiog „įaugę į kraują” mintis, kad gyvenimas turi būti sudėtingas, ir kad kuo daugiau problemų, tuo jis tikresnis. Bijosi atsipalaiduoti, bijosi gyvent lengvai, nerūpestingai. Kiek daug kompleksų yra manyje…

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *