Maža įžanga į Elohimo Apolono laišką. Taip atsitiko, kad mano „penktadieniniai“ seansai nusikėlė neribotam laikui. Bet viskas yra taip, kaip turi būti ir dėl to nei kiek neliūdėjau, nors buvo keista dėl tokios situacijos. Brolis paragino artimiesiems susitikti savaitės pradžiose, tad paskyrėme susitikimą pirmadieniui. Tą dieną į mūsų kaimo biblioteką „netikėtai“ atvyko V. Azanovas. Jis trumpai padiskutavo su klausytojais. Buvo keista, ką reiškia šis susitikimas, nes rimtos informacijos kaip ir nesuteikė. Bet paskaitos metu mane surakino vidinis skausmas, baimė, netektis, liūdesys. Netikėtas ir nemalonus jausmas, net negalėjau apčiuopti kieno jis: mano ar iš aplinkos. Tuo tarpu mano kelias (kuris prieš metus buvo sužeistas, o paaiškinime rašė, kad tai buvo sušvelninta forma tamsiųjų jėgų siųstos nelaimės išraiška) pradėjo labai skaudėti, tarsi kažkas ten sproginėtų. Maniau, kad nepaeisiu. Apkaltinau būsimas oro permainas. Tik tas kelio tinimas ir sproginėjimas atrodė keistas. Nenatūralus skausmas. Vakare į svečius atvažiavo mano artimieji. Kaip visados, nežinojau, kas vyks, todėl pradėjau seansą aš pati, nors kiekvienas iš artimųjų tai pajėgus padaryti. Jautėsi aiškus kryptingas darbas. Galėjai pajausti, kad yra labai tikslingai dirbama. Buvo suderintos energijos ne tik tų, kurie buvo kambaryje, bet ir mano „krikštatėvių“ ir jų sūnaus. Tada pradėjau save valyti ir netikėtai erdvėje apčiuopiau energetinį spindulį. Jis buvo arti manęs ir jo tikslas buvo mane sunaikinti. Fiziškai sunaikinti. Bet seanso metu pavyko tą spindulį užfiksuoti ir sudeginti. Jaučiausi laiminga. Laiminga, nes buvo sunaikinta reali grėsmė. Praėjo pusvalandis ir mano kelias nebeskaudėjo. Pavojus praėjo. Ir kai pagalvoji kaip tiksliai dirba subtiliosios energijos, kaip jos suveda į kontaktą reikiamus žmones, net pasidžiaugi ir suvoki, kad joms nieko nėra neįmanoma. Juk V. Azanovo pasirodymas būtent šią dieną nebuvo atsitiktinis. Juk tą skausmą ir baimę pajutau jo pokalbio metu, vadinasi jis prisidėjo prie mano apsaugos. Taip šį momentą supratau aš, o vėliau Elohimas Apolonas man paaiškino įvykio eigą ir prasmę. Bet kokiu atveju, aš nustebinta (vis dar) subtiliojo pasaulio veikla. Kokie mes kvaili, nenorėdami jo pripažinti (čia aš apie save J). Dieve, iš tiesu, aš turiu rimtą prašymą – padėk man suvaldyti mano ribotą protą, padėk man pakelti savo vibracijų lygį. Mane nervina mano ribotumas. Subtilusis pasaulis nuostabus, galingas, visaapimantis. Aš noriu jį pažinti, o kartu save suvaržau netikėjimu, nesugebėjimu atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Suprantu, aš turiu gyventi išoriniame pasaulyje ir gyvenu, bet tai nereiškia, kad jis privalo daryti man įtaką. O aš leidžiu daryti jam įtaką. Esu prisirišusi prie daugybės dalykų, kurių reikėtų atsisakyti, o nepajėgiu. Kodėl nepajėgiu, nežinau. Atrodo, kad prarandu save, prarandu savo gyvenimą. Bet juk atsiveria tikrasis gyvenimas. Aš gaunu daugiau, nei netenku. O gaila ir gana. Prisirišimai yra aukščiau mano galimybių. Todėl ir prašau pagalbos. Padėk man priimti kitas vertybes savo kasdienėje veikloje. Mano mielieji skaitytojai, jūs matote mano skausmą, neapsisprendimus. Galėčiau savo laiškus perleisti per savo filtrą ir parodyti juos gražesniais. Bet neturiu teisės įtakoti informacijos. Yra kaip yra. Aš esu žmogus ir turiu savo išgyvenimus. Bet kaip sakoma, kas mūsų nenužudo, tas daro stipresniais. Aš noriu būti stipri, noriu padėti keisti kolektyvinę sąmonę. Noriu pažinti subtilųjį pasaulį ir noriu apie jį papasakoti jums. Noriu daug, bet kiek daug buvo duota per šiuos metus… Suprantu, buvo daug skausmingų momentų ir tai man suformavo baimę, aš tarsi atitolinu naujus procesus. Savisaugos instinktas suveikia. Geriau, kai nežinai kas laukia. Bet aš ir nežinau, kas laukia. Reikėtų tą savisaugos instinktą suvaldyti. Negali būti baimės, išeinant į subtilųjį pasaulį , nes ten yra Dievas. Jis visur yra, bet ten labiau atsiskleidžia jo švelniosios vibracijos. Žinoma, iškyla dar viena problema. Vibracijų kaita. Kai pabūni tokiose tyrose vibracijose ir kai savo kasdienėje veikloje suformuoji žemas vibracijas, tai labai bjauriai jautiesi. O tas žemas vibracijas yra labai lengva suformuoti ir jose gyventi. Bet prisiminimas aukštų vibracijų gyvenimo išlieka. Atsiranda kontrastas. Suprantu, tai tik mano bėda. Aš turiu stebėti savo mintis. Bet anksčiau taip nejutau to kontrasto. Pajautus tą kontrastą, supranti kaip svarbu „švariai“ gyventi. Kiek metų rašau ir kiek daug ko esu neįsisąmoninusi. Aš einu savo keliu: klumpu, vėl keliuosi ir einu. O apie tai kalbu tik todėl, kad gal būt, yra tokių pat kaip aš, einančių, klumpančių ir atsikeliančių. Kai nesijauti vienas, smagiau ir eiti tuo keliu…