Pasaulyje pilna energijų. Jos transformuojasi iš minties į materiją, iš materijos į mintį, į virpesį. Kas yra energija? Tai tam tikros mikrodalelytės, kuriose yra užkoduota potyrių informacija. Kiekviena mintis sukelia tam tikrus virpesius, kurie atitinka tam tikrus jausmus. Šios energijų dalelytės pasklinda erdvėje ir veikiant dėsniui – panašus panašų traukia – susijungia su jau erdvėje esančiomis mikrodalelytėmis. Jos, tarpusavyje sąveikaudamos, gali sudaryti labai stiprius junginius – debesis. Šie junginiai, gaudami informaciją iš žmogaus (žmogaus viduje prabudus tam tikroms emocijoms) gali tą žmogų taip apgaubti visu savo stiprumu, kad žmogus visiškai to nesuprasdamas, pasiners į to „debesies” skleidžiamus virpesius: o tai gali būti tiek liūdesys, tiek džiaugsmas. Pavyzdžiui: rytą prabudus ir pagalvojus apie tai, kad laukia sunki diena – suvirpa erdvėje esančios liūdesio mikrodalelytės ir apgaubia žmogų. Tas „debesis” neleidžia laisvai mąstyti, neleidžia atsipalaiduoti, neleidžia keisti mąstymo krypties. Ir taip, pamažu „užvaldo” depresija. Tai aiškiai apibūdinama žmogaus būsena. O iš ties, tai nuolatinis blogų – liūdnų – piktų ir k.t. mikrodalelyčių susitelkimas aplink žmogų. O po to jie materializuojasi. Bėda seka bėdą. Iš tiesų, tai yra savo mintimis prišauktų mikrodalelyčių materializacija.
Blogos emocijos materializuojasi į blogus gyvenimiškus įvykius. Jei galima prisišaukti „blogąsias” dalelytes, tai galima susikviesti visas gerąsias dalelytes. Jas (gerąsias mikrodalelytes) pasitelkus galima suformuoti sau naudingus ir gerus įvykius. Po tokių „suktų” kalbų, turėtų būti aišku: labai atidžiai sek savo nuotaikas ir mintis.
Mintį keisti lengviausia. Tada palaipsniui pasikeis nuotaika ir aplink save bus galima sutelkti visas gerąsias dalelytes. Sekant savo emocijas, galima sutelkti apie save daug geros energijos – tame tarpe ir kūrybines mintis.
Šios kūrybinės mintys sudarys galimybę perduoti pačias įvairiausias žinias, idėjas iš erdvės į sąmonę, bei į aplinkos įvykius. Kodėl ne visados gauname informacijos iš Visatos? Todėl, kad ta informacija blokuojama „blogųjų” mikrodalelyčių. Mokymai vyksta, bet juos labai sunku pajusti. Tarsi viskas vyktų rūke. Kai ką pajėgi pajusti, bet tai būna neryšku ir neaišku, todėl atrodo ir netikra. O kai aplink save, savo mintimis ir jausmais, sutelki laisvąsias kūrybines idėjas (turime pasakyti, kad „blogosios” dalelytės yra tirštesnės, jos labiau apgaubia žmogų ir daug greičiau materializuojasi blogi įvykiai), tada visa erdvėje esanti geroji informacija organizuoja mokymą, suformuoja teigiamus įvykius ir juos materializuoja. Čia ir dabar esi kupina žinių, sukauptų per milijonus metų. Čia ir dabar esi kupina magijos, kupina Dieviškos kūrybos. Čia ir dabar. Visuma tavyje. Visa pasaulio informacija, nuo pasaulio pradžios iki pabaigos, yra sutalpinta tavyje, kaip ir kiekviename žmoguje. Užkoduota genuose. Ji niekada neišnyks, kaip ir… neatsiskleis. Žmogiškasis kūnas nepritaikytas atsiskleisti visai pasaulio informacijai. Siela yra įstatyta į tam tikrus rėmus ir ji naudoja tik labai mažą dalį užkoduotos informacijos. Dažniausiai naudoja tam tikram laiko tarpui užkoduotą informaciją. Bet kokį įvykį galima pakeisti. Tiek iš praeities, tiek iš ateities. Iš esmės jis ir keičiasi, jei žmogus pakeičia nuomonę apie tą įvykį. Susidaro kiti virpesiai – atsiranda kitoks rezonansas. Ir siela turi galimybę vystyti įvykius kita linkme. Visko pradžia ir pabaiga – kūryba. Keitimasis. Vyksmas. Nusistovėjimas, nenoras keistis , ieškoti naujo – tai virpesių sustingimas. Tai tarsi betonas, kuris sukietėja ir neleidžia pro jį prasiskverbti kitokiai medžiagai. Žmogus, nusprendęs neieškoti naujo, nekurti, nesidžiaugti savimi ir aplinka, sustingsta, sukietėja energija: susiformuoja liga ir kūnas miršta, užblokuodamas, uždarydamas energiją tam tikrame laike. Sielos kūrybos procesas vėl prasideda nuo to taško, kuriame paliko kūną. Gal aplinka kita, bet vystymosi procesas išlieka tame pačiame lygyje. Tas lygis gali labai keistis ir nepriklausyti nuo kūno mirties laiko, kai sielai buvo suteikta kūrybinė laisvė. „Gerosios” dalelytės būna labai retos, labai laisvai „teka” tiek per žmogaus mąstymą, tiek erdvėje ir laike, todėl ir kūnui mirus siela nėra užblokuojama laike ir erdvėje. Ji renkasi, kaip jai toliau egzistuoti. Gyventi ir pačiam materializuoti mintis – tai Dieviška galimybė kurti ir valdyti savo aplinką, savo gyvenimą. Pasijusti Kūrėju. Kurti su Meile ir Išmintimi. Tokia galimybė skiriama tik žmogui. Ne sielai, klajojančiai be kūno, ne gyvūnui, ne gamtai – o žmogui. Viskas kyla žmogaus viduje. Kiekvienas jausmas duoda atgarsį Visatoje ir pritraukia į tą jausmą panašias dalelytes, kurios „maitinamos” auga, stiprėja ir materializuojasi. Jeigu seksite savo jausmus, savo mintis, galima sekti ir valdyti energetinius „derinius” aplink save. Žinoma, galima ir apsisaugoti nuo nepageidaujamų „debesų”, užsidengiant „baltąja Šventosios Dvasios skara” arba kitais, tau pačiam labiau priimtinais būdais. Svarbu pajusti, suvokti, kokie tie „debesys” yra aplink tave ir kaip jie įtakoja tavo veiksmus, jausmus. Čia gaunasi uždaras ratas – viena bloga mintis pritraukia kitą, kuri skatina dar blogiau jaustis. Ir tik minties pakeitimas iš pagrindų, gali pakeisti „debesų srautus” ir įvykius. Taip keisis nuotaika ir atsiras vėl uždaras ratas. Skirtumas tik tas, kad tai malonus uždaras ratas, atnešantis daug malonių jausmų, nuostabių pamokų ir atsiras laisvas energijų tekėjimas. Visada šypsokis. Tai taip pat labai svarbu. O kai pajėgsi visados sekti savo mintis, jausmus, pradėk kurti gerąsias mintis, gražius įvykius. Neplanuok kito žmogaus gyvenimo, bet kurk mintį apie sveikatą, apie gerą, ramią, saugią ir švarią aplinką. Apie gyvenimą, kokį norėtum gyventi. Ir nepamiršk: galima keisti ir dabartį, ir ateitį, ir praeitį. Visa tai turi vienodą reikšmę amžinybėje. Tavo tikslas – tik keisti mintis, kurti – sujungti „gerąsias” dalelytes ir padėti materializuotis kitų žmonių sukurtoms ir paleistoms į erdvę gerosioms dalelytėms. Bet čia negali slypėti pavydas. Tai visiškai neįmanoma. Tik su nuoširdžiais jausmais gali padėti kitam. Padedi kitam žmogui būti laimingu – tai ir sau padedi. Jeigu tu esi vienumoje su Dievu, tai toks pat ryšys ir su kitais žmonėmis. Tai visuma. Energijos srautais esame susiję tarpusavyje. Jei įskaudinai kitą žmogų – automatiškai įskaudini ir save. Nes tie energetiniai srautai yra susiję. Mylėti žmogų galima suteikiant jam laisvę, nes suvaržydamas kitą savo reikalavimais – save suvaržai dar didesniais reikalavimais. Nuoširdžiai gerbdamas kitą – gerbi save. Vadinasi, negalima pykti net ant didžiausio priešo. Nes priešo paprasčiausiai nėra. Yra tik paties ambicijos ir nuoskaudos. O kadangi esame viena energija – tai negalime savęs laikyti priešu. Pykstam tik ant savų emocijų. Kitas žmogus čia neturi reikšmės. Jis tik sukelia tavo viduje glūdančias emocijas ir ne jis kaltas, kad pas tave tiek daug blogų emocijų. Gali spėti: juo daugiau turi priešų, juo daugiau matai blogų žmonių – tuo daugiau blokuotų energijų ( blogų emocijų, nuoskaudų, baimių) yra tavyje. Tai veidrodis. Yra patarlė: pasakyk kas tavo draugas – paskysiu kas tu esi. Tavo draugai – tai tos pačios, tik materializuotos dalelytės, kurios supa tave, nes tavo viduje pajaučia tam tikrus panašius atgarsius. Jei draugai nesikeičia – tai jie arba rimtai ir gerai keičiasi, arba tu pats esi užsiblokavęs. Užsistovėjęs vietoje. Neleidi energijoms tekėti. Jeigu draugų nėra daug, tada lieka įvertinti kas tave supa: tik tavo mintys ir tavo liūdesys, ar visa Visata. Visa Visata, kupina viso pasaulio informacijos, kurią gali prisijungti pagal savo informacinį derinį, pagal savo poreikius.