Pakalbėkime apie žmogaus energetikos ypatumus. Žmogaus energetika atspindi jo jausmus, jo gyvenimo būdą, jo būsimą likimą. Pagal energetiką galima nustatyti kas to žmogaus lauks, jei jis nesusitvarkys savo energijos impulsų. Žmogus pirmiausia sunyksta energetiniame plane. Energijos sumažėjimai gali būti trumpalaikiai. Jie įtakoja jausmus, tam tikrus įvykius, bet iš esmės nekeičia gyvenimo linijos. Tai nuolatiniai svyravimai, kurie priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo, tempo, laimingumo rodiklio. Šioje vietoje viskas normalu ir viskas greitai pataisoma. Bet kai žmogus ilgai liūdi, kai žmogus nebemato gyvenimo prasmės, kai jį apsupęs prakeiksmas, jo energetika mažėja ir atsiranda galimybė žmogui susinaikinti. Žmogus miršta. Kiekvienas žmogus miršta, bet jo mirties akimirka gali atverti kelius į ilgą ir laimingą pomirtinį gyvenimą, o gali tų vartų ir neatkelti. Gali palikti tarp žemės ir dangaus. Jei neužtenka energijos prieš mirtį, jos neužteks pakilti į aukštesnį vibracijų lygį. Žmogus, ypač senas, gali būti labai silpnas, bet energetika skaisti, graži, pasiruošusi „su vėjeliu” nuskraidinti sielą į aukščiausią lygmenį. Gali žmogus būti fiziškai sveikas, bet savo mintimis , savo gyvenimo stiliumi sunaikinęs savo energetiką ir mirdamas nepakils aukščiau savo kūno. Pasilieka vadinamajame žemajame astraliniame pasaulyje. Koks skirtumas kur nukeliauja siela? Didžiulis. Siela, ateidama į Žemę, yra užsiprogramavusi savo tobulėjimo kelią. Jai svarbu įgyvendinti tai, kas reikalinga jos brandai ir tikisi su kiekvienu įsikūnijimu kilti aukštyn, tapti brandesnei, stipresnei, švaresnių vibracijų. Jeigu žmogus su savo sąmone neleidžia sielai įtakoti gyvenimo, ji neturi galimybės pasireikšti. Tas įsikūnijimo laikotarpis tampa bereikšmis. Galima prisidaryti daugiau bėdos, nei naudos. Siela sustabarėja. Niekas kitas nepadeda sielai kilti aukštyn ir įgyvendinti jos siekių, kaip žmogaus sąmonė. Tai jos pagrindinis įrankis. Tik sąmonė yra paremta tradicija, visuomenine patirtimi. Ji yra gyva. Ji gali konfliktuoti su siela. Jei sąmonės kompleksai stiprūs, jei suformuotas tos vietovės, kur gimsta žmogus, požiūris yra kategoriškas, sielai atsilaisvinti ir pasireikšti gyvenime yra sudėtinga.Žemės astralai tokią sielą aplimpa ir neleidžia jai išsilaisvinti. Bet žmogus visada turi galimybę rinktis: pažinti savo sielą ar ne. O pažinęs – įgyvendinti jos siekius ar ne. Jei įgyvendina – tai kurti ir tobulėti ar ne. Kurti ir tobulėti – tai nauja įnešti į Visatą. Sąmonės pagalba suformuoti naują mintį. Naują mintį kasdienybėje, kuri keistų visuomeninę mintį erdvėje. Amžinybėje nėra seno, nėra naujo. Yra viskas. Bet tai neturi jokios reikšmės, jei žmogus to nepriima į savo širdį, į savo mintį. Jie egzistuoja, kaip tamsoje egzistuoja daiktai. Jie yra, bet jų nematome ir jie mums nereikalingi. Bet jei žmoguje randa atgarsį kažkokia nauja mintis ir ji įeina į žmonių gyvenimą, ji suspindi erdvėje ir keičia visuomeninę (kolektyvinę) mintį kita kryptimi. Suteikia žmonijai progą vystytis. Tos mintys gali persiduoti iš karto keletui žmonių: dailininkams, menininkams, politikams ir t.t. Tai susiformuoja revoliucijos, keičiasi meno kryptys, žmogus laisvėja, tobulėja. Sugrįžkime prie energetikos. Žmogaus energetika priima naujas mintis iš Visatos. Juo energetinis laukas būna platesnis, tuo įvairesnę informaciją yra pajėgus priimti. Ir jeigu sąmonė jos neatmeta, žmogus tampa genijumi. Jis per savo gyvenimą realizuoja tai, kas nauja kasdienybėje, bet tai kas visada būna amžinybėje. Genijai reikalingi žmonijos evoliucijai. Atradėjai reikalingi žmonijos vystymuisi. Tik bėda, kad žmogaus sąmonė, savo ribotumu, informaciją, gautą iš Visatos, supaprastina ir ją paverčia egoistiška. Vietoj to, kad nauja informacija padėtų vystytis žmonijai, ji pradeda kenkti ar net naikinti žmoniją. Energetiką sukaupti ir didinti gali ne tik žmonės, pasiruošę padėti vystytis žmonijai, bet ir egocentriški žmonės, trokštantys valdžios, šlovės, asmeninės naudos. Todėl neatskleidžiami visi būdai, kaip didinti energetiką. Egocentriškas žmogus iš prigimties yra stipresnis ir imlesnis. Todėl mes blokuojame energetikos praplėtimą. Juk ne visi žmonės gali gydyti rankomis, mintimis, ne visi gali būti aiškiaregiais, keliauti laiku ir erdve. Tai yra blokuojama. Ir tik žmogui keičiant savo sąmonę, keičiant savo mintis, jausmus, gyvenimo būdą, išryškėja tam tikri atspalviai auroje. Tai tarsi signalai Visatai, kad su tuo žmogumi galima dirbti. Jam suteikiama minimali informacija. Jo sąmonė gali pastebėti, pajusti tą informaciją, o gali ir nesuprasti. Jei pajuto, suprato, įsileido į savo vidų (savo mintis ir jausmus) ir pakeitė gyvenimo būdą, auroje atsiranda naujos spalvos. Vėl aišku, kad tam žmogui galima duoti papildomos informacijos. Bet žmogus gali pavargti atsisakydamas senų įpročių, senos savo tiesos ir kasdienybėje neįgyvendina naujų žinių, tai auros spalvos nyksta, mažėja. Informacija blokuojasi. Žmogaus energetika silpsta. Bet žmogus visada gali savo energetiką sustiprinti pats: atsipalaiduoti, pamedituoti, leisti sau pasimėgauti mažom smulkmenom ir energetika stiprėja. Malda, muzika, gamta, susikaupimas, įsijautimas į savo sielos balsą – viskas padeda energetikai stiprėti. Reikia išsiaiškinti savo nuotaikos ypatumus: kodėl nerimauji, kodėl pyksti, kodėl susiformuoja nuoskaudos ir t.t. Tai išsiaiškinus, atlaisvėja užblokuotas energetinis kanalas. Keičiasi auros spalvos, o tai signalizuoja apie galimybę gauti naują informaciją.
Energija, kurią išskleidžia žmogus (ne jo kūnas, o siela), vibruoja įvairiais dažniais, kiekvienas virpesys turi savo paskirtį. Kasdien žmogus jaučia daugybę jausmų ir ne visus jo protas pajėgia užfiksuoti, suprasti, bet energetikoje viskas išlieka. Energija formuoja žmogaus likimą. Nes tai, ką išspinduliuojame į aplinką, ieško atgarsio. Panašus traukia panašų. Jeigu mintis susieta su baime ir liūdesiu, prisijungs nelaimės signalai. Jei į erdvę išspinduliuosi meilę, harmoniją – prisijungsi prie sėkmės linijos. Virpesių dažnis pritraukia tam tikrą informaciją. Tad nuo paties žmogaus priklauso, kokioje aplinkoje jis nori gyventi. Sek savo jausmus ir mintis. Reikia išgyventi vidinę pagarbą, meilę, švelnumą. Energetikai susinormalizuoti padeda ramybė. Kartu, tai normalizuoja padėtį ir aplinkoje. Ramioje aplinkoje mažiau pykčio ir nuoskaudų. Tai priešnuodis. Bet ramybė turi būti nepriverstinė. Ją reikia išgyventi tiek širdimi, tiek ir protu. Ji turi nuteikti harmoningai. Reikia keisti suvokimą į savo įpročius ir mintis. Ir ne visada žmogus suvokia, kad klaidingai mąsto. Jo sukurta aplinka jį visai tenkina ir jis nesiekia naujumo. Nemato prasmės. Bet, pažvelgus iš šono, matosi, kad žmogus klysta. Ką daryti žmogui, kad pamatytų savo klaidas? Paprasčiausias dalykas, laikas nuo laiko, priimti naujoves, pasielgti neįprastai, pabendrauti su tais, kurie anksčiau nedomino ir t.t. Nereikia drastiškai keisti savo gyvenimo, bet pabendrauti su kitokių žmonių grupe ir pažiūrėti, kaip jie gyvena, – būtina. Tam, kad plėstųsi suvokimas. Toji grupė galbūt taip pat klysta, bet ji atskleis ir daug naujo. Reikia skaityti, klausytis kitokios muzikos, keliauti, bendrauti su pažįstamais ir nepažįstamais. Nauja informacija laužo senus įpročius. Tada atsiranda ieškojimai: vidiniai ir išoriniai. O norint atlikti vidinius ieškojimus – reikalinga ramybė. Minčių, jausmų ramybė.