Ciceronas

Vaiduoklių pasaulis

Ciceronas

Tęsime pokalbį apie mirusiųjų pasaulį – žmonių, kurie mirė ir kurių įsikūnijimo energetika nepasiekia sielos. Tai galime pavadinti ir vaiduokliais. Tai nėra žmogaus kūnas ir nėra siela. Tai tarpinis variantas, kuris neleidžia užbaigti vystymosi proceso. Žodis „vaiduoklis“ jus labai gąsdina, bet esmę atitinka. Todėl šį žodį ir pasirinksiu, kalbant apie struktūrą, kuri nesugebėjo pasiekti sielos energetinio lygio, o jau išėjo iš materialiojo lygmens. Vaiduoklio suvokimas yra kaip žmogaus: mąsto, analizuoja, tebėra prisirišęs prie mylimų žmonių, gali neapkęsti, pykti. Išlikę visi jausmai, mąstymo ypatumai, bet savęs negali išreikšti nei viename, nei kitame pasaulyje. Kai kurie vaiduokliai  suvokia, kad yra užstrigę, kai kurie to nesuvokia ir „sėkmingai“ gyvena toliau. Tarsi sustingę laike. Iš tiesų, jiems yra sunku, jie mato, kaip buvę aplinkiniai keičiasi: auga, sensta, keičiasi jų įpročiai, vertybės. O vaiduokliai lieka tame pačiame lygmenyje. Vaiduoklis lieka tame pačiame lygmenyje, kaip žmogus mirė. Todėl atsiranda nepasitenkinimas. Nes jis jaučia, kad visai nepritampa prie aplinkos, nes nesuvokia, kad jis nebesikeičia. Visi gyvieji keičiasi, o jis nesikeičia. Todėl pyksta, liūdi. Gali net materializuoti tam tikrą iškrovą – pasirodo artimiesiems, arba ten, kur visada gyveno. Tokie vaiduokliai neturi jėgos keliauti laiku ir erdve. Jie labai prisirišę prie savos pažįstamos aplinkos, dažniausiai ten ir lieka  daugybę metų. Būna, kai įsikūnijimo energija užstringa ne dėl žmogaus netinkamos veiklos, o dėl tam tikrų blokų iš aplinkos, tam tikrų prisirišimų. Tokie vaiduokliai, atėjus laikui atsilaisvina. Pakyla į sielos energetinį lygmenį ir gali vystytis toliau. Vėl gali įsikūnyti arba pereiti į aukštesnę sąmoningumo būseną. Subrendusios sielos užsilieka esybės energetiniame lygmenyje ir jos kaupia energiją esybės iškėlimui į dar aukštesnį lygmenį. Bet mes, šiandieną, kalbame apie vaiduoklius. Tokių „vaiduoklių“ yra ištisas pasaulis. Jie blaškosi, ieško galimybės išeiti iš to užblokuoto rato arba tiesiog egzistuoja jame, kol Žemėje neįvyksta kažkokia energetinė įkrova ir tas vaiduoklis gauna papildomos  energijos ir pasitraukia iš vaiduoklių pasaulio. Nekaltinkite mirusiųjų, nesiilgėkite jų labai, neprašykite nuolat jų pagalbos. Jūsų mintys, jūsų prašymai – energetiškai tą vaiduoklį laiko arčiau savęs, o jis turėtų, ne tik turėtų, bet ir privalo vystytis toliau. Negi jūs norėtumėte, kad jums mirus ir laimingai keliaujant į aukštesnį energetinį lygmenį, kažkas užmestų virvę ir jus laikytų – nepaleistų. Jūs suprastumėte, kad tai žmogus, galbūt, daro iš didžiulės meilės, todėl negalite pykti. Bet neviltis didžiulė: vartai atverti – o įeiti negali, nes likę gyvieji tave laiko pririšę. Jausmas labai negeras.

Tai būkite geri, neprisiriškite prie mirusiųjų. Gyvenote kartu, patyrėte gėrio ir blogio, visko buvo, bet atsiprašykite už savo negerą elgesį, atleiskite jam už jo negerą elgesį ir atsisveikinkite, padėkoję už galimybę kartu žengti per gyvenimą. Viskas. Kiekvienas einate savo keliu toliau. Gal jūsų keliai dar susikirs, o gal ir nebesusikirs. Ne jums tai numatyti. Neneškite gėlių ir vainikų į kapus ir neraudokite, atėję prie kapo. Ten žmogaus kūno poilsio vieta. Poilsio.  Jūs judinate mirusio žmogaus energetiką ir vėl mėginate pririšti virvę prie mirusiojo. Palikite jį ramybėje. Tikra, graži, nuoširdi malda su maloniais prisiminimais apie žmogų – visados gerai. Rauda, plepėjimai ir šiaip susibūrimas „vardan mirusiojo“ – tikrai nereikalingi. Tik trukdote ilsėtis.

Ši tema ne visiems pasaulyje aktuali, nes kitos tautos žino, kaip elgtis su mirusiaisiais. Bet labai daug tautų ir tradicijų, kur labai gedima mirusiojo. O tai trukdo vystytis natūraliam procesui: atėjimui į Žemę ir išėjimui iš Žemės. Gimimas natūralus, kaip ir mirtis. Kodėl taip skausmingai sureikšminate mirtį? Todėl, kad netikite reinkarnacija, todėl, kad netikite Dievu ir todėl, kad jūsų egoistinis prisirišimas ir buvęs patogus gyvenimas su mylimu žmogumi, išmušė jus iš vėžių jam išėjus. Jūs liekate vienas. Jums sunku. Ir, jeigu nemokate susitvarkyti su savo emocijomis, kam kaltinate mirusįjį? Jis dėl to nekaltas, kad nesugebate save suvaldyti. Gal jums Dievas suteikė progą tapti savarankišku ir stipriu? Gal jis suteikė progą pervertinti savo vertybes ir savo gyvenimo kryptį? Pagalvokite apie savo mirusiuosius: ar esate ramūs, juos prisimindamas? Ar jaučiate kažkokius jausmus, pradedant meile ir baigiant nuoskauda? Jei jaučiate tam mirusiajam stiprų jausmą – tai jį laikote už virvės prisirišę. Pagalvokite, kodėl bijote jį paleisti?

Dievas jums gali visados padėti. Ne miręs artimasis. Tik Dievas. Tik jo prašykite pagalbos, tik jam atsiverkite ir prie jo patys „prisiriškite“. Tik jis jums gali padėti, gali paguosti, gali net materialią pagalbą suformuoti. Viską gali. Tad žinokite į ką turite kreipti savo mintis ir širdį – į Dievą.

Taip atlaisvinsite savo prisirišimus nuo mirusiojo. O jo energetika galės lengvai kilti į jam priklausantį energetinį lygmenį ir puikiai vystytis toliau.

Su meile ir tikėjimu, Ciceronas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *