Hilarionas

Kelionė į Šambalą

Seniai neaprašinėju buvusių seansų. Bet, kažkodėl, apie šį noriu pakalbėti. Kai Simas man darė seansą prieš mane išryškėjo senyvo vyriškio veidas su balta žila barzda. Veidas buvo labai matytas, prisiminiau – tai N.Rerichas. Jis mane pakvietė į kažkokią vietovę kalnuose. Matėsi rūmai, bet aplink juos buvo labirintai. N.Rerichas mane pravedė pro tą labirintą ir aš sustojau prie rūmų  vartų. Kai jie atsidarė, pasirodė įvairios baidyklės. Tai turėjo mane išgąsdinti. Bet, kadangi aš buvau su N.Rerichu,  tai jokios baimės nejaučiau, tik troškimą greičiau praeiti pro tas baidykles. Atsiradau menėje, o prieš mane švytėjo didžiulė trikampė figūra. Jos viršuje nuolat pasirodydavo Pakylėtųjų Valdovų veidai. Jų buvo daugiau, nei aš atsimenu. Jie nekalbėjo, bet tiesiog vienas po kito suspindėdavo trikampyje. Ta erdvė jautėsi tokia reali, kad nesinorėjo grįžti. Ne todėl, kad ten gerai, o čia blogai, bet todėl, kad ji jautėsi labai reali, atrodė, kad ir nereikėtų iš kažkur grįžti.

Dabar kalėdinių švenčių laikotarpis. Visi kalba apie dovanas, o man apie jas net kalbėti sudėtinga. Nes tai, ką patiriu seansų ar rašymo metu – tai ypatingos dovanos. Jų neįmanoma sulyginti su bet kokiomis dovanomis. Nes juk kiekviena dovana svarbi tiek, kiek ji sukelia tau gerų emocijų. Mano gyvenimas – man didžiausia dovana. Labai norėčiau nusivesti savo dukras į tą sunkiai apčiuopiamą pasaulį. Norėčiau ten nusivesti ir draugus, ir visus, kurie nuoširdžiai myli gyvenimą.

Tu pabuvojai Šambaloje.  Realaus  pasaulio realioje vietovėje. Bet į ją gali patekti žmonės, kurie ieško Tikrosios Tiesos, kurie atviri ieškojimams, kurie supranta svarbą šios Tiesos. Tu esi iš tų žmonių, kurie mėgina suprasti kas iš tikro esi ir ką tu iš tikro darai. Tave N.Rerichas pakvietė į Šambalos rūmus. Tu matei atvaizdus didžiosios dalies Pakylėtųjų Valdovų. Jie atvyko pasisveikinti su tavimi ir įvertinti tavo pasiryžimo ir galimybių. Todėl su tavimi ir nekalbėjo. Pakalbės, kai to reikės. N.Rerichas yra vienas iš Pakylėtųjų Valdovų, kuris savo įsikūnijime buvo atradęs tiesioginį, materialų kelią į šią vietovę. Jis žino, kiek pastangų reikėjo, kol tai pasiekė. Dabar kitas laikotarpis. Energiją reikia sukoncentruoti ne tiek į ieškojimus, kiek į atradimus. Į dieviškosios energijos išskleidimą. Supranti, žmogaus struktūroje esminę vietą užima dieviškoji energija. Tai gija su Išminties šaltiniu, su pradžių pradžia. Dieviškosios energijos tekėjimas – tai gyvybės simbolis. Nutrūksta gija – gyvybės nebėra. Bet ši energija turi išeiti per žmogaus mintis ir jausmus, bei išsiskleisti žemiškoje aplinkoje. Tai kūrybinė energija. Ir, dažniausiai, ji naudojama netinkamai. Šiuo atveju, net fizinė kelionė į Himalajus, būtų netikslingas energijos panaudojimas. Buvo laikas, kai norėjome įtikinti visuomenę apie Šambalos egzistavimą, todėl kvietėmės, kad mus aplankytų žmonės. Dabar to nebereikia. Kiekvienas iš jūsų širdyje turi pajusti Šambalą. Kiekvienas savo vidumi turi išgyventi susiliejimą su šia erdve. Tai bendroji erdvė, kurioje laikosi Pakylėtieji Valdovai, tik ši erdvė labiau materializuota ir pritaikyta prie Žemės erdvės. Visos Didžiosios energijos pirmiausia „atkeliauja“ į Šambalą, o tik po to kreipiasi į žmones. Tai tarsi „kosminė stotis“, kurioje apsistoja Didžiosios energijos ir iš ten priderina energetiką prie žmogaus sąmoningumo ir užmezga ryšį su žmogumi. Pakylėtieji Valdovai tik laikinai būna Šambaloje. Jų buveinė yra aukštesniame energetiniame lygmenyje. Bet, norint bendrauti su žmogumi, reikia „prisižeminti“. O tam ir padeda Šambala. Nikolajus Rerichas pakvietė tave dėl dviejų priežasčių: dėl tiesioginio tavo apsisprendimo ir dėl tavo galimybių. Išmokti atsisakyti minčių ir jausmų – tai labai nauja užduotis. Bet, kaip supratai, kai fizinis kūnas yra sunkus, tai negali lengvai judėti. Su sunkiu astraliniu ir mentaliniu kūnu sunku judėti bendrojoje erdvėje. Juos reikia apvalyti. Reikalinga atsisakyti kasdienių minčių ir jausmų. Tai naujas mokslas. Šiuo atveju tau ir tavo draugams. Pakylėtieji Valdovai būdami įsikūnijimuose sugebėdavo ne tik suvaldyti savo mintis ir jausmus, bet ir atsisakyti jų, kaip nereikalingo balasto. Kai pavyksta atsisakyti žemų vibracijų, mintys ir jausmai ir taip nurimsta. Nebėra tokios „veiklos“. Nebelieka poreikio per daug galvoti apie kasdienes nesamas ir esamas problemas, nebelieka reikalo reikšti ir emocijų. Viskas aprimsta. Kaip atsisakoma žemų vibracijų, taip atsisakoma ir jausmų, bei minčių. Kas liks? Apie tai ir bus sekančio mokymo tema. Iki šiol kalbėjome kaip svarbu suvaldyti mintis ir jausmus, dabar kalbėsime kaip jų atsisakyti ir ką daryti jų atsisakius. O apie tai galėsi rašyti tik tada, kai išgyvensi šį laikotarpį. Ar tu tam pasiruošusi mes ir nuspręsime. Su Meile. Hilarionas

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *