Pitagoras.
Žmogaus gyvenimas priklauso nuo tam tikrų sudedamųjų dalių. Žmogaus intuicijos, siekio, suvokimo. Intuicija – tai vidinis žinojimas. Juo aiškesnė intuicija, tuo labiau žmogus sugeba teisingai pasielgti. Jis turi sugebėjimą gauti informaciją iš bendrojo lauko. Kitaip tariant, iš amžinybės lauko, kur visa informacija yra. Ir jis sugeba gauti ne bet kurią informaciją – o tą, kuri labiausiai atitinka jo vystymosi kryptį. Gaunate informaciją iš savo gyvenimo linijos. Jūs jau žinote, kad likimo linija nuo gyvenimo linijos skiriasi. Žmogus, per daugelį įsikūnijimų, suformuoja priežasties – pasekmės dėsnį, karmą. O norint atidirbti karmą, tai yra, pataisyti savo gyvenimuose padarytas klaidas, reikia išgyventi tam tikras situacijas. Todėl suveikia karmos dėsnis, kuris ir nubrėžia likimo liniją. Žmogus privalo atitaisyti klaidas ir bręsti. Bet jis gali visiškai suvokti savo pasekmių priežastis ir atitaisyti padėtį anksčiau, nei suveikia likimo linija. Tada ši linija keičiasi. Taip žmogus tampa savo likimo kalviu, nes jis bręsta, tampa sąmoningu ir priima sprendimus anksčiau, nei suveikia karmos dėsnis.
Gyvenimo linija – tai žmogaus (plačiąja prasme) gyvenimo linija. Jo vystymasis nuo žemiausių (grubiausių) vibracijų iki aukščiausių (subtiliausių). Tai Dievo planas. Jis sukūrė žmogų ir suformavo jo gyvenimo liniją. Bet Dievas suteikė žmogui savarankiškumą (kaip ir visoms sąmoningoms gyvybėms) ir leidžia vystytis, neįtakojant jų gyvenimo. Tik žmogaus vystymasis bet kokiu atveju turi atitikti gyvenimo liniją – kilimą aukštyn, brendimą, progresą. Čia negali būti atvirkštinio varianto – antiprogreso. Tai jau pažeidžia Dievo planą. Vadinasi, jūs stojate prieš Dievą. Prieš Šviesą ir brendimą. Antiprograma – tai susiliejimas su Tamsa. Vystymosi čia nebėra, nors žmogaus gyvenimas vis dar eina, bet link susinaikinimo. Kadangi susinaikinimas – tai nebuvimas jokio tikslo, tai apie jį ir nekalbėsiu.
Gyvenimo liniją turi visos sąmoningos gyvybės formos. Jums sunku dar suvokti, kas yra gyvybės forma. Nes gyva yra ne tik tai, ką jūs matote, bet ko ir nematote. Pvz. Pakylėtieji Valdovai – tai aiški gyvybės forma. Tai nėra neaiškus energijų derinys. Tai yra aiški materiali gyvybės forma, turinti savo gyvenimo kriterijus, turinti savo užduotis, savo gyvenamą erdvę ir savo santykį su kitomis gyvybės formomis. Bet žmogus jų nemato, nejaučia. Angelai – taip pat gyvybės forma. Dievas – visos gyvybės šaltinis, tai yra taip pat gyvybės forma. Gyvybės formos tik ir skiriasi savo materialia išraiška. Juo aukštesnės vibracijos, tuo ta forma mažiau apčiuopiama iš žmogaus pozicijų. Iš aukštų vibracijų pozicijų – tai žmogus yra mažiausiai apčiuopiamas (yra ir kitų mažai apčiuopiamų formų). Žmogus gyvena Žemėje – materialioje aplinkoje. jis išspinduliuoja mažai energijos. Kuris žmogus sugeba išskleisti Dievo šviesą savyje – tas ir matosi iš aukštesnių pozicijų, bet daugumos žmonių tiesiog nematome. Jie mums tarsi neegzistuotų, nors mes puikiai žinome, kad taip nėra. Mes žinome, kad toje materialioje, truputi šaltoje ir tamsioje Žemėje, yra gyvybė. Ir stengiamės tai gyvybei padėti vystytis, kaip tik įmanoma. Bet, jeigu jūs nenorite pripažinti mūsų egzistavimo, tai žinoma, nepriimsite ir mūsų pagalbos, paramos. Taip ir gaunasi uždaras ratas: vieni kitų nematome. Skirtumas tas, kad jūs neigiate mūsų egzistavimą, o mes žinome, kad jūs egzistuojate ir pasiremdami savo laisva valia, vystote savo gyvenimą. Mes žinome jūsų gyvenimo liniją ir žinome, kiek turėtumėte spindėti bendrojoje erdvėje. Ir jeigu, ta šviesa nespindi tokiu ryškumu, kurio tikimės, tad kyla klausimas – kas su jumis atsitiko. Šis klausimas iškilo prieš keletą metų. Todėl Pakylėtieji Valdovai sujungė jėgas pagalbai žmonijai. Buvo surasti žmonės – informacijos priėmėjai iš aukštųjų oktavų. Viena yra priimti informaciją, kita – paskleisti pasauliniu mastu ir trečia – kad ta informacija pasiektų žmogaus širdį ir protą. Ši trečioji užduotis visų sudėtingiausia. Nes tai priklauso tik nuo paties žmogaus. Arba jis atvers širdį ir protą, arba neatvers. Čia nepadeda nei įtikinėjimai, nei bauginimai, nei prašymai. Žmogus informaciją priima arba nepriima. Tai priklauso nuo jo suvokimo, nuo jo vibracijų aukštumo. Jei nėra sąskambio tarp informacijos ir žmogaus energetinio lauko – tai ir nepriims informacijos. Net ją neigs, kovos prieš ją. Jėzų nukryžiavo todėl, kad negalėjo priimti jo skleidžiamos tiesos. Bet Jo išskleista Tiesa dabar pasiekia daugelio žmonių širdis, vadinasi, Jis sugebėjo atlikti savo pareigą. Žmogus turi intuiciją, tai yra, turi galimybę atsiverti bendrajai erdvei. Turi galimybę suderinti savo vibracijas ir priimti informaciją. Ir ne tik tą, kuri parašoma. Žmogus tiesiogiai gali gauti visą teisingą informaciją, kuri jam reikalinga jo teisingo gyvenimo formavimui. Juo stipresnė intuicija, juo stipresnis vidinis žinojimas – tuo aiškiau įsilieja į bendrąją erdvę.
Norint gyventi pagal savo gyvenimo liniją, pirmiausia tam turi būti siekis. Siekis suvokti savo gyvenimo tikslus, suvokti ir pripažinti, kad gyvenate amžinybėje. Suvokti, kad yra tam tikri Visatos dėsniai ir kad jų reikia laikytis. Turi būti žmogaus siekis. Jo noras, jo atsivėrimas. Nes tai jo laisva valia, kurios niekas negali įtakoti. Žmogus renkasi, kaip jam gyventi ir kokių vertybių laikytis. Todėl jo vystymosi eigai labai svarbu, ko žmogus siekia. Jeigu jo planuose nėra galimybės pažinti Dievą – tai jis ir nepriims jokios pagalbos, jokios informacijos. Ir intuicija nelabai padės. Nes žmogaus protas atmes tai, kas jam nepriimtina, nors ir girdėjo savo vidinio balso perspėjimus. Argi taip nebūna? Jūsų siekis (teisingiau, siekio nebuvimas) trukdo išgirsti vidinį balsą. Intuiciją. Ir suvokimas lieka tam tikrose ribose. Jis nesivysto, jis laikosi tam tikrame lygmenyje ir nesiekia daugiau patirti, suvokti. Nesiekia pažinimo. Bet, jeigu žmogus yra doras, geras, sąžiningas, nemeluoja sau ir kitiems – jo vibracijos vis tiek kyla. Suvokia tai jis ar nesuvokia. Bet vibracijos kyla, jo energetika pradeda švytėti. Ir tada mes pradedame su tokiu žmogumi daugiau dirbti. Neįvardijant nei kas mes, nei tai, kad iš viso egzistuoja kažkas daugiau nei žmogus, bet su juo dirbame. Svarbu, kad toks žmogus bręsta, skleidžia šviesą. Akimirką jis nesupranta ar tikrai jis kuria savo gyvenimą, ar yra kažko manipuliuojamas. Bet tai tik akimirkos abejonė. Mes nemanipuliuojame žmonėmis. Tik sugebantiems skleisti šviesą, padedame bręsti. Truputi įtakojame gyvenimo įvykius, duodame įvairius ženklus, pamokas, išbandymus. Tai nėra manipuliacija. Tai yra bendradarbiavimas. Tik jūs to dar nepriimate, nes nematote su kuo tenka bendrauti. O mes žinome su kuo ir kodėl reikia bendrauti.
Tai draugo pagalba. Labai rimta, tikslinga ir aiški pagalba.
Mes matome ir žinome daugiau nei jūs, todėl galime padėti. Jūs to nematote ir nežinote, todėl tampa labai sunku priimti tą pagalbą. Esate atsargūs. Tiesa, tokiais reikia būti. Bet pirmiausia reikia tikėti, kad Dievas egzistuoja ir tikėti jo visokeriopa pagalba. Vėl grįžtame prie sudėtingo klausimo žmogui: yra Dievas ar jo nėra. Aš atsakau: Jis yra. O kaip tu atsakai?