Rubininio Spindulio Buda.
Žmogus atsirado Žemėje prieš kelis milijonus metų. Kai Dievas nusprendė suformuoti naują gyvybę ir suteikė jai savo energiją, visa Visata džiūgavo: Dievas išreiškia save. Jis sukūrė žmogų. Jis suteikė savęs dalelytę į tą mažą kūną, esantį Žemėje. Visa žmogaus struktūra mums buvo aiški, bet labiausiai žavėjo tai, kad žmogus gavo dieviškosios energijos galią. Jis galėjo kurti taip, kaip Dievas kuria. Jis gavo minties galią ir meilės energiją. Dievas į šaltą planetą įleido Meilės energiją: sužydėjo gėlės, iš Žemės išsiveržė šaltiniai. Suformavo Saulę ir planetas. Planetas išdėstė taip, kad kiekviena jų primintų tikrąjį Dievo planą žmogui. Ten buvo įrašytas žmogaus likimas. Žmogus Žemėje gyvena labai ribotą laiką ir jo atmintis būdavo blokuojama. Norint neišeiti visai iš kelio, buvo suformuota žmogaus programa, žmogaus likimas, kuris įrašytas žvaigždėse. Tai ne vieno gyvenimo žmogaus likimas. O Dievo pagrindinė programa žmogui: jei žmogus pamirštų ją arba per savo gyvenimus nueitų klaidingu keliu – jis turėjo pasižiūrėti į žvaigždes ir prisiminti, kodėl Dievas jį sukūrė. Mes stebėjome žmogaus gimimą. Tai buvo begalinis džiaugsmas Visatoje. Kiekviena sąmoninga energija norėjome padėti žmogui, norėjome jį paglostyti, pakelti ir leisti jam kurti. Dievas jam suteikė kūrybos galią. Tai labai didinga akimirka visos Visatos atžvilgiu. Bet kaip tu ir pajautei seanso metu, užėjo tamsi jėga. Jau kalbėjome, kad Visatoje yra ir tamsioji pusė ir ji suteikė žmogui laisvą valią rinktis. Ne Dievas suteikė laisvą valią rinktis, o tamsioji jėga. Dievas suteikė Meilę ir kūrybos galią. O tamsioji jėga – laisvą valią rinktis. Kas yra valia? Ir kodėl žmogus turi rinktis? Jį suformavo Dievas, jis turėjo galimybę kurti savo mintimis. Pagrindinis (ir vienintelis) jo gyvybės šaltinis yra Dievas. Čia nėra „kažkieno“ valios. Yra Dievas ir jis iš savo energijos suformavo žmogų. Jokios atskirties nei teoriškai, nei praktiškai nėra. Tai tas pats šaltinis – Dievas. Bet tamsioji jėga visados siekia išgyventi, o išgyventi gali tik pasinaudodama Dievo energija, kuri yra neteisingai naudojama. Taip tamsiosios jėgos suteikė žmogui laisvą valią rinktis: rinktis gyventi su Dievu ar be jo. Ir žmogus rinkosi. Gaudamas laisvą valią rinktis ir pasirinkdamas galimybę išreikšti tik save, o ne Dievą, jis suformavo struktūrą – ego. Ir pasirinko tarnauti savo suformuotai struktūrai – savajam ego. Tamsioji jėga, siekdama veiksmingiau gauti energiją, žmogaus ego suformavo daug troškimų, malonumų formų. Suformavo greitą veiksmo ir atoveiksmio planą (čia ne karma). Norint, kad žmogus atiduotų Dieviškąją energiją tamsos jėgai, ji turi greitai už tai gauti malonumą. Ta išraiška turėjo būti čia ir dabar. Ji nesusieta su amžinybe. Čia ir dabar žmogus turi valdžią, galią, seksą ir t.t., jam nereikia amžinybės. Taip jis apriboja save nuo pagrindinio savo likimo, savo programos idėjos. Žmogus pamiršo pažiūrėti į žvaigždes. Tiesa, žmogus jautė širdimi, kad ten užrašyta paslaptis, užrašytas jo likimas. Bet tamsiosios jėgos ir čia įtaką padarė: leido žmogui suprasti likimą trumpąja forma – vieno gyvenimo. Taip tamsioji jėga užspaudė žmogaus vidinį balsą: tu nerimauji, žiūri į žvaigždes ir jauti, kad jos nori tau pasakyti tiesą ir gauni atsakymą – vieno gyvenimo, nes tą tiesą pakoregavo tamsiosios jėgos. Jos visados veikia subtiliai. Atsiliepia į kiekvieną širdies balsą ir pateikia informaciją savaip, pritaikydami ją sau ir gaudami žmogaus energiją.
Žmogus gimė ne tam, kad tarnautų tamsiosioms jėgoms. Žmogus gimė formuoti Meilės energiją ir kurti. Kurti ir išreikšti pirmapradžią energiją. Daugybę amžių mes siekiame sužadinti žmogaus prisiminimus apie tikrąją paskirtį. Problema atsiranda ta, kad žmogus nebesupranta apie ką kalbame. Jis turi susiformavęs savo patirtį, suformavęs savo žodyną. Ir pasakyti tai, ką norime tampa neįmanoma, ne todėl, kad sunku nusileisti į žemesnį energetinį lygmenį, o todėl, kad žmogus nebesuvokia tų žodžių prasmės. Tų žodžių, kuriuos mes sakome. Jie suprantami taip, kaip žmogus įpratęs juos suprasti. Todėl ta mintis, kuri tau atrodydavo labai kvaila: „užmiršk kaip gyvena žmogus“, yra labai rimta, labai reikšminga ir be galo reikalinga. Turi užmiršti kaip gyvena žmogus. Suprantame, tu gyveni čia ir dabar. Turi toje erdvėje vaikščioti, dirbti ir beje, išreikšti Dievo energiją. Bet norint eiti toliau, reikalinga „pamiršti“ kaip gyvena žmogus. Pamiršti pagrindines vertybes, nors ir kaip gražiai jos skambėtų, pamiršti pagrindinius siekius ir t.t. Viena buvo atstatyti vertybes į tam tikrą lygmenį. Ir tai daugeliui sekasi sunkiai, bet sekasi. O tau atėjo momentas, kad viską reikia užmiršti. Užmiršti kaip neteisingą tiesą. Juk mintis, kad „Dievas suteikė laisvą valią rinktis“ tokia gaji, tokia rimta ir labai priimtina žmogui. Bet ji yra neteisinga. Dievas suteikė meilės energiją ir kūrybos galią. Jokio pasirinkimo čia nereikia, nes yra tik vienas kelias. Vienas kelias, einantis iš pagrindinio šaltinio. Viskas. Kai atsiranda laisva valia rinktis, tu jau renkiesi kam priklausyti, ką veikti. Tiesa, iš vienos pusės šis posakis truputi teisingas – iš žmogaus pozicijų, gyvenančių tarp žmonių. Jūs turite laisvą valią rinktis su kuo gyventi, ką dirbti, ką mokytis. Kasdienėje veikloje jūs nuolat renkatės kaip ir su kuo bendrauti. Tai suteikia jums savarankiškumo. Bet tai susieta su kasdiene, vieno gyvenimo, veikla. Iš principo, šis posakis negali egzistuoti. Dievas suteikė meilės energiją ir minties kūrybą. Štai ir atsiranda problema, kaip teisingai perduoti jums informaciją. Jūs turite posakį, jis priimtinas jums ir tarsi atsiliepia sąskambyje su vidiniu balsu, bet jis pritaikytas vienam gyvenimui. Tamsioji jėga vėl pasistengė suformuoti idėją vienam gyvenimui, kuris tarsi ją sujungia su amžinybe. Vienu žodžiu, apgauna žmogų, kaip ir su žvaigždžių skelbiamu likimu.
Aš labai tikiuosi, kad pavyks suprasti vienas kitą. Suprantu aiškiai tai, kad žodžiai neatsvers to, ką tau pavyksta pajusti seanso metu. Bet tai ir yra labai svarbu. Tu pajautei mane, pajautei žmogaus atsiradimo džiaugsmą. Tu suvokei tiesą, todėl tau lengviau bus suprasti apie ką noriu kalbėti. O kai suprasi apie ką kalbu, pamėginsi tai teisingai užrašyti. Juk iki šiandienos niekaip nesupratai, kaip pamiršti tai, kaip tu gyveni ir kam to reikia. Dabar jau širdimi supratai, kam to reikia. Nes tiesa iškreipta. Subtiliai, bet iškreipta. Laukia rimti darbai. Rimti seansai, rimti rašymai ir, beje, tamsiosios jėgos stengsis tave palaužti, su galinga jėga bet kur ir bet kada. Bet tu sutelk dėmesį į mano energiją, į Pakylėtųjų Valdovų energiją, į Dievo energiją. Atsiliepsime į tavo šauksmą. Tik žinok, kad tai galimi procesai ir būk pasiruošusi. Pamatyti žmogaus gimimo pradžią ne kiekvienam duota. Tik stipriam.