Sanat Kumara

Apie tautiškumą ir laimę

Sanat Kumara.

Aš noriu pakalbėti apie žmogaus troškimą gyventi gerai. Mes sakome: žmogus turi būti laimingas. Jūs sakote: žmogus nori būti laimingas, tai kodėl laimė taip trumpai užsibūna pas žmogų? Kodėl nesantaika, pyktis, nerimas žmoguje išsilaiko daug ilgiau, nei laimės pojūtis? Kiekviena tauta turi savo bruožus, savo charakterio savybes, vadinasi, kiekviena tauta formuoja ir savo mentalitetą, savo kolektyvinę sąmonę. Kolektyvinėje sąmonėje išlieka tos mintys, kurios nuolat vyrauja žmonių galvose. Lietuvių tauta buvo ir yra susikausčiusi, rimta, daugiau liūdinti, nei besijuokianti. Ji išgyveno daugybę vergovės metų ir neatranda savo sėkmės varianto. Tautos pakilimas jautėsi 1916 – 1918 metais. Tačiau neužteko žmonių, kad suformuotų stiprią kolektyvinę sąmonę ir įtvirtintų savo šalies savarankiškumą. Tauta mažytė, žmonių, įtakojančių kolektyvinę sąmonę, taip pat mažai. O ir tame pačiame skaičiuje dar mažiau žmonių, žinančių, kaip išlaikyti suverenitetą. Šiuo metu, kai jūs stengiatės įdiegti idėją į kolektyvinę sąmonę apie Dvasios Mokytojų darbus, labai svarbu, kad tą idėją pasiektų kiek galima daugiau žmonių. Idėjai įsitvirtinti reikalingas ne tik tvirtas tikėjimas, bet ir atitinkamas skaičius tą idėją palaikančių žmonių. Tautiškumui išsaugoti pritrūko žmonių, palaikančių tą idėją. Sakysite, dabar esate laisvi, bet tautiškumo nebėra. Nebėra tos ugnies, kuri uždegtų pagarbą savo šaliai, savo vertybėms.

Kodėl lyginu tautiškumo jausmo išsaugojimą su Dvasios Mokytojų mokymo skleidimu. Idėja ta pati: žmogus turi gyventi laimingai. Tiek dvasiniame, tiek žemiškajame plane žmogus turi jausti laisvę, galimybę tobulėti, vystytis ir tai daryti išsaugant pagrindines žmogiškąsias vertybes. Lietuvių tautos charakteryje yra užfiksuota pagarba Dievui, pagarba tėvams, pagarba Tėvynei. Lietuviai laikydavosi doros įstatymų, teisingumo ir atjautos įstatymo. Jeigu atidžiai paanalizuotumėte lietuvio charakterį, tai suprastumėte, kad jame giliai buvo įsitvirtinusios pagrindinės gyvenimo tiesos, apie kurias nuolat jums kalba Dvasios Mokytojai. Nereikia ieškoti tiesų kažkur jums nežinomuose raštuose, užtenka paanalizuoti Vydūną, Baranauską, Brazdžionį, Maironį, Simonaitytę ir kitus rašytojus. Tuose raštuose glūdi tikroji išmintis. Nereikia gražiais žodžiais kalbėti apie laisvę, meilę, gėrį. Reikia širdimi išgyventi tuos jausmus ir juos išskleisti savo kasdieniuose darbuose. Žinios atveria žinojimą, bet žinios be veiksmo – tai pūkelis grožio, kuris dingsta stipresniam vėjui papūtus. Negali dingti jūsų tikėjimas, jūsų siekis būti laimingu, vien tik papūtus abejojimų vėjui. Dvasios Mokytojų mokymas turi lengvai ir paprastai tvirtintis žmogaus širdyje ir prote. Jis turi pamažu įsitvirtinti kolektyvinėje sąmonėje ir, jeigu norite gyventi laimingai, tokių minčių turi būti daug. Laimė be atjautos, supratingumo, doros neįmanoma, o jeigu nebesuvokiate tų vertybių, tai paskaitykite savo klasikų rašymus ir giliai širdyje išjauskite tuos žodžius, kuriais rašytojai išreiškė meilę žmogui, Tėvynei, Dievui.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *