Sielos pasaulis kupinas įvairovės. Kiekviena siela suvokia savo pasirinktus tikslus ir žino, kaip tuos tikslus realizuoti. Siela dar prieš įsikūnijimą puikiai žino, kas jos laukia žemiškajame pasaulyje. Ji žino, kada gyvenimas bus sudėtingas, kada lengvesnis, kokius žmones sutiks ir kokias pagrindines pamokas sau yra suformavusi. Siela, eidama per įsikūnijimus, patiria daug nuotykių, daug išbandymų ir dvasiškai auga. Sielos protas taip pat vystosi. Sąmonė egzistuoja subtilesniame lygmenyje. Tiek žmogaus sąmonė, tiek sielos sąmonė egzistuoja subtilesniame lygmenyje, tarsi giliau erdvėje, arba kitaip sakant, sąmonė egzistuoja aukštesnių vibracijų lygmenyje. Žemiškasis protas ir žmogaus sąmonė egzistuoja skirtinguose lygmenyse, bet žmogus geba išvystyti savo protą taip, kad su širdies meilės pagalba pakelia proto vibracijas ir protas susilieja su sąmone. Taip ir sielos pasaulyje. Sielos protas turi savo vibracijas ir egzistuoja savarankiškai, kol pradeda egzistuoti tame pačiame lygmenyje, kaip ir sielos sąmonė. Kyla klausimas, kodėl sielos patirtys tokios svarbios, jeigu aukštesniajai sąmonei ir taip viskas aišku. Aukštesniajai sąmonei daug kas aišku, bet žmogaus evoliucija vyksta per tam tikrus atskirus planus (pagal arkangelų sąmonės lygius). Kiekvienas planas turi aiškias savo veikimo ribas. Savo erdvę, savo laiką, savo vystymosi galimybes, vadinasi, ir savo protą.
Norėdama save ugdyti, siela pasirenka užduotis, kurias norės atlikti įsikūnijime. Ji suvokia, kokių spragų turi, suvokia, ko nepatyrė ir kas reikalinga patirti. Savo erdvėje siela gyvena savarankišką gyvenimą, kuriame pasitelkia savo protą. Ji mokosi, analizuoja, bendrauja, bendradarbiauja, kuria. Taip, kaip ir žmogus savo žemiškajame plane. Tikslai truputį kitokie, apima daugiau informacijos laiko ir erdvės atžvilgiu. Sielos protas gali savyje aprėpti daugiau įvykių, daugiau laikotarpių nei žemiškasis protas. Bet sielai taip pat daug kas neaišku, neišbandyta, nepatirta, ir jai išbandymus suformuoja jos aukštesnioji sąmonė. Kaip žmogaus gyvenime įvyksta įvykių, kurie nepriklauso nuo jo noro, taip ir sielos gyvenime gali būti įvykių, kurių ji pati nesuformavo, bet aukštesnioji sąmonė, skatindama sielą vystytis tikslingiau, suformuoja jai tam tikrus išbandymus arba suteikia tam tikras žinias. Jeigu jūs savo žemiškojo proto pagalba įeitumėte į sielos plano gyvenimą, pastebėtumėte, kad ten tikrai egzistuoja gyvenimas. Tame plane sutiktumėte savo Sielos Vedlius, Dvasios Mokytojus, Pakylėtuosius Valdovus ir kitas kosmines būtybes, kurios bendradarbiauja su sielos plano gyventojais. Tik bendravimo forma yra kitokia nei Žemėje, egzistavimo sąlygos yra kitokios. Ten nėra būtinybės rūpintis savo kūno išlikimu. Tai reiškia, kad nereikia nei valgyti, nei apsirūpinti šiluma, nėra nei vėjų, uraganų ir t.t. Gyvenimo sąlygos daug paprastesnės, bet ne dėl to, kad palengvintų sieloms gyvenimą, o todėl, kad sielų uždaviniai yra visai kitokie, ir jos neskiria dėmesio savęs išlaikymui. Tai labai apribotų jų kūrybą. Tik žemiškajame plane yra tokie stiprūs apribojimai ir tokios sudėtingos išlikimo sąlygos. Bet, iš principo, Žemė buvo pritaikyta, kad žmonės joje lengvai ir paprastai gyventų, tačiau pasirinkę atitinkamą gyvenimo kryptį, žmonės patys pažeidė daugybę gyvenimo principų ir taip susilaukė Gamtos pasipriešinimo.
Sielos plane nereikia rūpintis dėl sielos kūno išlaikymo. Visas gyvenimo sąlygas galima susiformuoti tokias, kokių nori patirti siela ir kokias pati pajėgia susikurti. Jei siela kažko nežino ir nemoka susikurti tam tikrų gyvenimo sąlygų, tai ji gyvena kitų sielų sukurtoje realybėje. Bet ir toje realybėje yra tam tikri dėsniai, principai. Čia nesukursi to, ko negalima tame lygmenyje sukurti. Viskas atitinka Visatos Kūrėjo sukurtas sąlygas. Kaip žmogus gyvena tam tikroje realybėje ir net neužfiksuoja, kad kažko negali sukurti, taip ir sielos plane pasaulis atrodo labai priimtinas ir net nesusimąstoma, kad galima jį pakeisti. Bet pakeisti įmanoma su sąmonės energija. Su proto energija gali daug ką sukurti ir pagerinti savo gyvenimo sąlygas, o keisti gyvenimo principus galima tik su sąmonės pagalba. „Statybinė medžiaga“ šiuo atveju būtų ne sielos vidinė būsena (minčių ir jausmų energija), bet sąmonės energija. Ir tik įvaldžius savo protą bei susiliejus su sąmone, galima kūryba, kuri iš principo keičia tiesas. Vadinasi, Tiesa gali būti kintanti.