Ateina laikas naujiems išbandymams, žmogus gali pakelti savo sąmoningumo lygį tiek, kad įeitų į bendrą erdvę. Bet bendrojoje erdvėje reikia išmokti gyventi. Reikia prisiderinti prie tam tikrų gyvenimo taisyklių. Žmogus savo vizijose jau gali įeiti į bendrąją erdvę. Gali matyti kas joje vyksta, bet tiesiogiai joje gyventi vis dar negali. Nes matyti ir gyventi tiesiogiai yra du skirtingi dalykai. Bendrojoje erdvėje tu įsilieji į kitokią gyvenimo formą ir tai nėra priimtina dabartinio žmogaus suvokimui ir galimybėms. Ne todėl, kad žmogus to nenorėtų, o todėl, kad žmogaus sąmonė prie to nėra pratusi. Išgyvenimo forma yra kitokia. Pojūčiai kitokie. O žmogaus suvokimas prieštarauja praktiniams gyvensenos pokyčiams. Čia nėra tas pats, kaip atsisakyti vieno įpročio ir prisitaikyti prie kitokios gyvensenos. Pvz. numesti rūkyti ir pradėti sportuoti. Viskas išlieka jūsų kasdienybės ribose. Atsisakote vieno ir pradedate kažką naujo. Tai yra puiku, bet tai visiškai neprieštarauja jūsų bendram suvokimui. Jūs tik renkatės kaip gyventi. O gyvenant bendrojoje erdvėje jūs neturite ko rinktis. Jūs turite prisitaikyti prie galimybių. Jeigu jūs tik skaitytumėte apie gyvenimą bendrojoje erdvėje taip, kaip romaną, tai jums neišsikeltų didelis vidinis pasipriešinimas. Logiškai galėtumėte daug ką priimti. Bet reikia nors truputėlį pajusti tuos naujus išgyvenimus ir jūsų suvokimas pradės šaukti: Aš išprotėjau. Štai todėl pradedame ne tik pokalbį, bet ir bandymą kaip dabartiniam žmogui su savo suvokimu prisitaikyti gyventi bendrojoje erdvėje. Vakar įvyko seansas, kurio metu buvo sujungtos vienos esybės aštuonių sielų, esančių įsikūnijime, energetiniai laukai. Aštuonių sielų energetinių laukų virpėjimo dažnis buvo suvienodintas ir sujungtas. Procesas įvyko labai sklandžiai, nepažeidžiant jūsų gyvenimo erdvės, nepažeidžiant žmogaus įsikūnijimo valios ir atitinkant esybės išreikštus tikslus. Apie prasmę, poveikį aplinkai, apie būsimas galimybes mes kalbėsime dažnai ir nuosekliai. Todėl dabar norisi tik informuoti kas yra esybė, kodėl ji turi tam tikrą skaičių sielų ir kiek siela gali turėti įsikūnijimų.
Esybė, jau rašėme prieš tai laiške, yra AŠ ESU, KAS ESU (arba Aš Esu Būvime) materiali išraiška. Esybė – tam tikro energetinio dažnio struktūra, kuri save išreiškia per sielą (labiau materialią struktūrą) ir per įsikūnijimą – žmogų (materialią struktūrą). Žmogus, gyvendamas Žemėje, formuoja energiją: kuriančiąją arba griaunančiąją. Kai žmogus formuoja griaunančiąją energiją, jis slopina savo sielos, kartu ir esybės, vystymosi. Vietoj to, kad esybė augtų ir stiprėtų žmogus su savo neteisinga veikla susilpnina sielos ir esybės energetinį lauką. Jis nepapildo esybės nauja energija, bet iš jos paima jos energetinio lauko likučius. Jeigu žmogus kiekviename įsikūnijime pasiduoda aistrai, troškimams, egoistiniams tikslams, jis naikina, silpnina savo sielos energetinį lauką. O siela silpnina esybės energetinį lauką. Gali atsitikti taip (ir atsitinka), kad įsikūnijimai visiškai sunaikina savo šaltinio energiją. Nes tie įsikūnijimai visiškai nesugeba įvaldyti juose esančią dieviškąją energiją ir vietoj kuriančiosios energijos kuria griaunančiąją energiją, kuri pirmiausia ir naikina jį patį – žmogaus sielos ir esybės energetinį lauką.
Bet, kai žmogus sugeba formuoti kuriančiąją energiją, kai žmogus atsiveria Dievui, jis atsiveria dieviškajai energijai, ją per savo kūną išspinduliuoja į savo erdvę, taip suteikdamas aplinkiniams šviesos ir meilės, žmogus pasipildo atsakomosios energijos banga. Jam grįžta kuriančioji energija. Taip susiformuoja, pagal Pakylėtuosius Valdovus, pasiekimų momentumas. Tai didžiulės energetinės atsargos, kurias esybė gali panaudoti savo nuožiūra. Būna, kad, dažniausiai jau nušvitimą pasiekusios sielos, tą pasiekimų momentumą, tą sukauptą energiją panaudoja kitam įsikūnijimui, kuriame siela įsipareigoja išgyventi papildomą Žemės karmą, kurios pagalba galėtų pakeisti daugiau negatyvumo, nei yra pati suformavusi. Bet ateina momentas, kada tas pasiekimų momentumas yra panaudojamas naujos sielos suformavimui. Tai suprantate, jei esybė turi daug sielų, vadinasi jos įsikūnijimai Žemėje buvo labai sėkmingi. Kiekvieno įsikūnijimo išraiška sugebėjo suformuoti daug teigiamos energijos. Sielų skaičius gali sunykti, priklausomai nuo įsikūnijimo sėkmingumo. Esybė, bet kuriuo momentu gali turėti skirtingą skaičių įsikūnijime esančių sielų. Siela gali turėti dar keletą skirtingų įsikūnijimų. Sielos dvynė – tai jums girdėtas terminas. Dažniausiai būna du vienos sielos įsikūnijimai, bet išimtinais atvejais, gali būti 3-4 vienos sielos įsikūnijimai. Tai jau labai galingos esybės išraiška, kurioje jau būna prisijungusios Pakylėtųjų Valdovų energijos, kurios transliuoja per tą įsikūnijimą savo energijas. Tokiu atveju jau nebėra žmogaus augimo, brandos siekio, o yra esybės ir subtilių energijų išraiškos siekis. Tas įsikūnijimas (žmogus) visiškai suvokia, kad nebeturi savo laisvos valios, o kūną „išnuomoja“ tų energijų atėjimui į Žemės erdvę ir jų energijų išspinduliavimui Žemės erdvėje. Struktūra sudėtinga. Bet jau reikia pagaliau įvertinti, kad dabar Žemėje gyvenantis žmogus nėra tik pats sau šeimininkas. Žmogus yra tik didžiulės Visatos dalis ir didžioji jo gyvenimo veikla priklauso nuo daugybės niuansų, susiformavusių per daugybę įsikūnijimų. Ne viskas, kas vyksta su žmogumi Žemėje vyksta tik dėl jo asmeniškų reikalų. Daugybę dalykų, daugybę užduočių siela yra atsinešusi į įsikūnijimą, kaip kad yra susiformavusi sielos karma, kurią reikia vienu ar kitu būdu įsikūnijimui atidirbti. Griaunančiąją energiją paversti kuriančiąja.
Siela, dažniausiai, turi du įsikūnijimus ir jie, dažniausiai, vienu metu įsikūnija Žemėje. Tai yra branda pilnos sielos. Tai yra In ir Jan energijos. Viena sielos pusė išskleidžia labiau moterišką energiją, o kita – labiau vyrišką. Bet tai nereiškia, kad visados sielos du įsikūnijimai bus skirtingų lyčių. Ne, tik vienas įsikūnijimas labiau išreikš moterišką meilės, atjautos energiją, o kita labiau stiprybės, išminties, palaikymo energiją. Kodėl vienu metu žmoguje dominuoja vienos energijos (vienos charakterio savybės), o kitu metu – kitos, tai taip pat priklauso nuo daugybės niuansų, nuo buvusių patirčių, sąmonės suvokimo laipsnio, karminių reikalų ir tiesioginių esybės užduočių. Vadinasi, žmogus gimsta jau su tam tikromis savybėmis, kurios visai nepriklauso nuo jo noro jas turėti ar neturėti. Žmogus, bręsdamas gali atsisakyti tų savybių, bet tai jau tam tikras procesas, čia reikalinga įdėti tam tikrų pastangų ir puiku, kai žmogus dėl to stengiasi.
Tai, kas yra žmogus? Kiek jis realus ir kiek priklauso sau? Žmogus nepriklauso sau, kai tik atsisako savojo ego. Nes priklausomybę suformuoja tik ego, o tai jau žemiškoji struktūra, kuri yra valdoma tik Žemės erdvėje. Siela neturi galimybės atsisakyti savojo ego dar nebūdama įsikūnijime. Tik pats žmogaus ego turi sugebėti savęs atsisakyti. Tai didžiulis uždavinys ir didžiulė valia. Atsisakyti savęs. Tuo ir nuostabus žmogaus kelias. Jis kupinas įvairių dalykų, kurie tiek priklauso, tiek ir nepriklauso nuo paties žmogaus. Žmogui, esant tam tikro suvokimo ribose visiškai nesvarbu jo sielos išraiška, todėl yra visiškai nesvarbi ši informacija. Ji jam yra tiesiog nesvarbi ir čia nieko keisto, nesuprantamo. Tam tikro suvokimo žmogus ( nepriklausomai nuo intelekto) gali gyventi tam tikro suvokimo laike ir erdvėje. Ir jis nejaus ir nematys to, ką gali pajusti ir pamatyti kitokio suvokimo žmogus. Suvokimas nuo intelekto nepriklauso. Intelektas – tai proto išraiška. Suvokimas – tai proto ir širdies darna, ir sugebėjimas atsiverti Dievo Išminčiai ir Meilei.
Būkite pasiruošę sužinoti daug naujo apie jus supantį pasaulį.
Su šypsena, Sanat Kumara