Sanat Kumara

Neskubėkite gelbėti pasaulio

Kiekvienas žmogus žengia savo dvasinio tobulėjimo keliu. Vieni iš jūsų geba pažinti save ir pažinti visatos dėsnius, kiti puikiai įvaldote savo naujus gebėjimus, kurių pagalba galite gydyti žmones, padedate energiškai sustiprėti, mokate pakelti savo sąmonę į aukštesnį sąmonės lauką. Bet kiekvienas iš jūsų susiduriate ir su pažinimo skausmu, kai iškyla abejonės, ar teisingai gyvenate, ar teisingai dirbate, ar gebate padėti kitiems. Jūsų širdis atvira meilei ir pokyčiams. Bet jūsų neišmanymas apie tai, kaip teka energinės srovės, gali kitam žmogui ne padėti, o pakenkti. Todėl būtina išmokti valdyti savo emocijas, savo prisirišimus prie noro gelbėti pasaulį. Pasaulis puikiai susitvarko ir pats. Nieko gelbėti nereikia, galima padėti tiems, kurie paprašo pagalbos. Todėl pirmoji ir nuolatinė klaida tų žmonių, kurie jaučia galintys padėti kitiems, yra ta, kad neatsižvelgia į kitų žmonių gyvenimo kelią.  Neatsižvelgia į tai, kaip tie žmonės gyvena, kokie jų gyvenimo siekiai, kokios jų gyvenimiškos pamokos. Žmogus, gebantis gydyti ar kitaip padėti žmogui, dažniausiai žiūri į situacijas iš savo pozicijų: aš galiu padėti. Puiku, tu gali padėti, bet ar tavo pagalba visados reikalinga? Ir kokią pagalbą tu nori suteikti žmogui? Nori pakylėti jo sąmoningumą, kada žmogus tam nepasiruošęs ir visai nepajėgus keisti gyvenimo įpročius? Nori jį apsaugoti nuo problemų ir klaidų, kurios tik skatintų jo brandą? Nori pakeisti jo struktūros vibracijas, o jis net nesuvokia, kas yra vibracijos ir subtilieji planai?

Nustokite žvelgti į pasaulį per prizmę: aš galiu. Kai sustiprėja jausmas, kad aš galiu ir aš noriu padėti kitam, tai prabyla jūsų ego, jūsų noras būti reikalingu, jūsų noras dėl kito atiduoti viską, jūs pasiruošę aukoti savo širdį ir savo gyvenimą dėl kitų. Bet ar to reikia? Jeigu suvoki Visatos dėsnius, jeigu tavyje atsiveria tam tikri pajautimai, tai nereiškia, kad gali pakeisti pasaulį. Pirmiausia, tai reiškia, kad gali keisti save. Tai pradėkite nuo savęs. Keiskite save taip, kad jumyse nebeliktų troškimo kitam padėti. Jūs turite padėti ir turite mokėti padėti tada, kai kitas žmogus pasiruošęs keistis, kai kitas žmogus pats paprašo pagalbos, o ne tik sutinka priimti jūsų pagalbą iš pagarbos jums arba iš nesupratimo, kokius „stebuklus“ darote.

Negalite reikalauti iš kito žmogaus keistis. Kodėl jis turėtų keistis pagal jūsų tiesos suvokimą? Jeigu žmogus matys tavo asmeninio gyvenimo pokyčius ir susidomės, kaip tu gyveni ir paprašys patarimo, tada ir kalbėkite, tada ir dirbkite su tuo žmogumi. Nes jis prisiims atsakomybę už savo pasirinkimus. Jis prisiims atsakomybę už savo klaidas, kurias darys tobulėjimo kelyje. Jis prisiims atsakomybę, kad kažkas nepavyko, o gal pavyko ir dėl to gyvenimas sugriuvo. Padėti žmogui galima tik tada, kai jis pats prisiima atsakomybę už visas galimas mokymo ir pagalbos gavimo pasekmes. Jeigu žmogus nesuvokia, kokią pagalbą suteikiate, jeigu jis net nenori tos pagalbos, tai neskubėkite su savo pagalba kitam. Nei tiesiogiai, nei paslapčiomis siųsdami jam tam tikras savo minčių programas.

Įsivaizduokite vieną žmogų, kuriam padėti nori keli žmonės ir kiekvienas iš jų savaip supranta savo pagalbą, savo galią. Jie savo minčių jėga apsupa tą žmogų kaip voratinklį ir juo daugiau tokių minčių, tuo stipresnis tas minčių voratinklis. Tai kiek reikės žmogui jėgos, norint išsilaisvinti iš to voratinklio. Net jeigu ten ir geros mintys, bet ne jo. Jis energiją išeikvos, kol laisvinsis iš to voratinklio, ir neliks jam jėgos kurti tai, kas eina iš jo vidaus ir kas skirta jo gyvenimui. Supratingumas, atjauta ir galima pagalba visados turi būti jumyse, bet kol to nepaprašo vienaip ar kitaip pats žmogus, nereikia stengtis jo gelbėti. Nieko nereikia gelbėti, niekada, nebent skęstantįjį vandenyje. Žmogus turi pats prisiimti atsakomybę prašydamas pagalbos, pats suvokti galimas pasekmes ir pasiruošus keistis, pats paprašyti jūsų pagalbos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *