Sanat Kumara

Sielos kelionė mirus kūnui

Kiekviena siela turi galimybę susilieti su savo aukštesniąja sąmone, jai parėjus iš įsikūnijimo. Bet tai nereiškia, kad jos gali viena kitą tiesiogiai suprasti. Tai nėra du atskiri asmenys, kurie susitiktų pokalbiui. Tai skirtingi sąmonės lygiai. Ir sielai, grįžusiai iš įsikūnijimo, dėl vibracijų žemumo gali nepavykti suvokti savo aukštesniosios sąmonės, nors galimybė tam yra. Jei siela, būdama įsikūnijime, nepakelia savo sąmonės lygio iki aukštesniosios sielos sąmonės lygio, tada ta siela eina į horizontalų vystymosi planą (pagal arkangelus). Siela susitinka su Sielos Vedliais, Dvasios Mokytojais, angelais ir kitomis kosminėmis būtybėmis, kurios leidžia sielai susivokti savo dabartiniuose pasiekimuose. Žodžiu, pagalbą gauna iš išorės, o ne iš savo vidaus.

Retai kada siela, parėjusi iš įsikūnijimo, turi tiek savo vidinės energijos, kad galėtų susikurti savo apmąstymų erdvę ir išeiti į gilią meditaciją. Dažniausiai sielai tenka bendrauti su sielos plano gyventojais. Tai dar viena mokykla tik su aukštesniais standartais. Pirmoji mokykla – žemiškasis gyvenimas, aukštesnioji mokykla – tai sielos plano gyvenimas. Šioje mokykloje taip pat pasitaiko pasiekimų ir nuosmukių. Pirmiausia, ne visos sielos grįžta į sielos planą. Dalis sielų pasilieka arti žemiškojo plano arba įstringa astralinėje sferoje.

Arti žemiškojo plano pasilieka sielos, kurių artimieji labai išgyvena netektį. Tie skausmo debesys tarsi užspaudžia išėjusias sielas ir neleidžia joms pakilti į savo lygmenį. O jei neleidžia pakilti, vadinasi, siela negalės nei pati vystytis, nei likusiems Žemėje padėti. Ji įstringa skausmo, nevilties, baimės debesyse. O kadangi tai Žemėje pasilikusių artimųjų suformuoti debesys, tai pati siela iš jų negali išsilaisvinti. Savo nuomonę apie mirusius turi pakeisti gyvieji, jei liko nuoskaudos ar pyktis mirusių atžvilgiu, arba išlaisvinti save iš netekties skausmo ir širdyje padėkoti mirusiajam už buvusią galimybę bendrauti ir tada paleisti. Tokiu atveju mirusiojo siela atsilaisvins iš žemo dažnio energinio debesies ir galės Žemėje likusius artimuosius aplankyti iš aukštesnio plano. Turite suvokti, kad mirusiojo siela niekur nedingsta, ji tik išeina į kitą planą ir žmogus gali gebėti su mirusiuoju bendrauti per savo išlavintą intuiciją. Toks suvokimas leis jums ramiau reaguoti į netektį. Ir prisiminkite, kad ir kaip skaudu būtų netekti artimo žmogaus, jūs privalote leisti sielai išeiti į sielos planą, kad ji galėtų toliau kurti savo gyvenimą. Nesustabdykite sielos raidos savo asmeniniu skausmu. Yra laikas gedėti artimo, bet tai neturi užsitęsti ilgai ir neturi vykti audringai skausmingai. Ramus skausmo išgyvenimas išlaisvins jus ir išlaisvins mirusiojo sielą. Pagarbiai elkitės su išėjusia siela. Jai reikalinga jūsų meilės ir švelnumo energija, o ne skausmo ir liūdesio energija.

Yra mirusių žmonių sielų, kurios pačios pasilieka žemiškoje erdvėje ir ne dėl noro padėti artimiesiems, o dėl jų negebėjimo būnant Žemėje suformuoti tiek gerosios energijos, kad patektų į sielos planą. Vienos sielos užstringa astrale, kitos sielos, mėgindamos save išgelbėti, „prisikabina“ prie gyvųjų ir jų energijos dėka laikosi žemiškajame  plane, o neįstringa astrale. Bet taip neturėtų būti. Kas leidžia sieloms prisikabinti energiškai prie gyvųjų? Tai nepriklauso nuo žmogaus minčių ar jo gyvensenos. Bet kuri mirusiojo siela gali prisijungti prie bet kurio žmogaus, bet labai retai pakenks gyvajam. Dažniausiai tokios sielos tiesiog per žmogaus energinį kanalą gali išeiti į aukštesnį energinį planą. Tiesa, tokia kelionė truputį išnaudoja žmogaus energijos, bet žmogus ją gali greitai atstatyti, ko visiškai negali padaryti mirusiojo siela. Todėl nebijokite „prisikabinusių“ sielų. Jos tik ieško kanalo išeiti į subtiliuosius lygmenis. Problema būna su tomis sielomis, kurios nenori išeiti į subtilųjį planą ir naudoja žmogaus energiją, kad galėtų išgyventi žemiškoje erdvėje. Tokios sielos dažniausiai nesuvokia, kad jau yra mirusios. Tai greitą ir netikėtą mirtį patyrusios sielos. Tokiu atveju reikėtų už mirusiuosius dažniau pasimelsti ir paprašyti angelų, kad jie įtikintų sielas grįžti į savo sielos planą. Galite paprašyti kitų mirusių artimųjų, kad išsivestų mirusiojo sielą. Nes sutikus pažįstamą sielą yra daug lengviau su ja pakilti į subtilųjį planą. Kodėl tai nevyksta be jūsų pagalbos? Iš tikrųjų tai vyksta, bet ne taip sėkmingai. Jeigu jūs sukoncentruojate savo dėmesio energiją į tokį atsilaisvinimo procesą, siela gauna papildomos energijos tam procesui vykti. Siela gauna papildomos energijos, kai jūs prisimenate džiaugsmingas ir geras akimirkas iš gyvenimo su mirusiuoju, kai jūs su nuoširdžia meile pasimeldžiate už jį ir padėkojate už buvusį gyvenimą. Bet jokiu būdu nereikia melstis su skausmu. Tai tas pats, kas palinkėti sielai nesėkmės.

Kai žmogus miršta su dideliu neigiamumo bagažu, jo siela užstringa žemų vibracijų debesyse, kur jo patirtos emocijos jį užvaldo. Kokio bjaurumo tas astralinis pasaulis bus priklauso nuo to, kokias neigiamas energijas sukūrė žmogus, gyvendamas Žemėje. Nėra pragaro, į kurį patektų visi blogiečiai. Yra žmogaus sukurtas energinis laukas, į kurį iš karto ir patenka mirusiojo siela. Jeigu žmogus mirė turėdamas ramybę širdyje ir jeigu jo gyvenime dominavo teigiamos emocijos, teigiamos mintys ir geri veiksmai, tai siela pakliūva į teigiamą energinį lauką ir ji lengvai pereina į sielos planą arba tą perėjimą padeda suformuoti angelai ar sielos vedliai su jūsų palaikančiąja gerąja energija. Jeigu siela pakliūva į neigiamą energinį savo suformuotą lauką, ji gali išgyventi daug baimių, skausmo, kančių. Jeigu žmogus gali situaciją pakeisti savo požiūrio pakeitimu, savo minčių suvaldymu, tai mirusi siela neturi tokios galimybės kažką pakeisti. Ji atsiduria tokioje erdvėje, kokią susiformavo žmogiškuoju gyvenimu, ir pati pakeisti jau nieko negali. Žinoma, gyvų artimųjų geras žodis ir gera mintis apie mirusįjį jį gelbės. Vis pašvelnins jo sukurtą energinį lauką, ir atsiras galimybė sielai atsilaisvinti iš to kančios lauko. Jeigu nebėra tų žmonių, kurie gerai prisimintų mirusįjį, vis tiek išlieka galimybė atsilaisvinti, jeigu keistųsi padėtis matricoje, į kurią įsilieja ir mirusiojo energetika. Tada situacija jau priklausytų visai nuo atsitiktinumo, nuo kitų žmonių prisiminimų apie kitus mirusiuosius, kurie vienaip ar kitaip susiję su užstrigusia siela.

Užstrigusi siela astrale netenka savo gerosios energijos. Ji nepajėgia gauti dieviškosios energijos ir ji pamažu nyksta. Aukštesnioji siela suformuos pačias įvairiausias situacijas, kad galėtų kažkaip išgelbėti savo sielos dalį. Ji gali suformuoti situacijas, kad per kitus artimus žmones tos sielos būtų atlaisvintos. Tokiu atveju siela tarsi „prikabinama“ prie žmogaus energetikos, bet tik tam, kad atitinkamu metu ją būtų galima išlaisvinti, pasinaudojus tam tikrų žmonių gebėjimais. O norint nepakliūti į tą astralą, reikia tiesiog kurti savo gyvenimą, kuriame vyrautų pozityvumas, lengvumas ir kitos teigiamos savybės. Žmogus gali išgyventi daug įvairių jausmų, bet jis turi laiko tuos neigiamus išgyvenimus transformuoti, pakeitus požiūrį į buvusias situacijas, atleidus, atsiprašius ir paprašius angelų sudaryti sąlygas prisiminti savo neigiamus poelgius, kad juos būtų galima bent jau mintyse transformuoti į teigiamus jausmus ir į suvoktą tiesą, kodėl tai buvo išgyventa, kokios pamokos išmoktos, ir atsilaisvinti nuo buvusios situacijos, nelaikyti nei nuoskaudų, nei prisirišimų.  Nuo šios akimirkos gebėjimo pažinti ir valdyti save  priklauso tolesnis sielos kelias subtiliajame pasaulyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *