Naujas lapas

Atsiverčiau naują lapą. Tai mano tinklaraštis – dienoraštis. Ką jame rašyti? Apie jausmus? Apie išgyvenimus? Apie tikslines tiesas? Minčių daug, jos persipina ir tarsi nebeatrenki, kuri galėtų būti svarbesnė, reikalingesnė, tikslingesnė. Pasimeti ir nieko nebedarai. Nerandi atsakymo į savo klausimą.

Tai atspindi mano dabartinį gyvenimo laikotarpį: tai, į ką sudėjo savo energiją Pakylėtieji Valdovai ir kiti mano subtilieji Mokytojai, atiduota skaitytojui. Apie tai kalbėti nebereikia. Juk viskas išsakyta, geriau to nebepadarysiu. Vadinasi, mano gyvenimas taip pat turi savo naują tuščią lapą. Visi pasiekimai, visi įdirbiai „nunulinti“ ir pradedu naują pažinties etapą.

Tai susipažinkime, esu Violeta. Ką veikiu? Mąstau. Didžiąją dienos dalį tiesiog mąstau. Mąstau ir stebiu, kas vyksta mano gyvenime. Ką stebiu? Kaip man naujai pažintas gyvenimo dėsnis įtakoja mano žemišką gyvenimą.

Aš dažnai pasikalbu su Kūrėju. Jis man sako, realybė keičiasi, į ją įsilieja nauji dėsniai. Tai ir stebiu, kas įsilieja, kaip tai veikia mano gyvenimą, kaip tai įtakoja gyvenimą žmonių su kuriais aš bendrauju. Stebiu. Ne viską gerai matau. Ne viską gerai galiu įvertinti, bet dažnai pamatau tai, kas mane labai nustebina. Tada man būna labai linksma. Nes Kūrėjas turi gera humoro jausmą, su juo smagu. Nors jis nejuokauja. Jis tik turi gerą humoro jausmą ir su humoru bei lengvumu parodo kaip paprasta jam įtakoti mano gyvenimą, kaip parasta jam parodyti man tiesą, kurią turėsiu suvokti. Kai Jis šypsosi erdvėje, žinau, manęs laukia mąstymo iššūkiai. Argi gali pykti ant besišypsančio Kūrėjo? Jis man ir parodė, kaip „nusinulino“ visas mano įdirbis į savo įvaizdį. Tiesa, buvo skaudu ir liūdna. Penkias minutes. Įsivaizduok, visą gyvenimą aukojiesi tam tikrai tiesai ir vieną dieną suvoki, ji jau pasenusi, nebeturi savo svorio, savo svarbos. Pasijaučiau žmogumi, kuris išėjo į pensiją. Teisingiau, kurį atleido iš darbo dėl to, kad jo tiesa ar jo gebėjimai nebereikalingi. Buvo skaudu ir liūdna. Bet džiaugiuosi, kad tai truko penkias minutes.

Kūrėjas šypsosi ir sako: atsiversk naują gyvenimo lapą ir jį kurk kaip tu nori, bet ne viena, o kartu su manimi.

Ir štai, atsiverčiu savo tinklaraščio naują lapą ir mąstau, apie ką bus mano gyvenimas. Ką jame noriu turėti, patirti, iš kokių mozaikos dalelyčių jis susidės? Kokias patirtis noriu į tą gyvenimą sudėti? Tai mano laikas, mano erdvė. Kūrėjas sako – kurk. Visos visatos mintys yra tavo, visi visatos jausmai yra tavo. Kurk.

Ką iš tos begalybės man paimti į savo gyvenimą?

Nebėra jokių įsipareigojimų, kas turėčiau būti ir ką turėčiau daryti.

Esu Kūrėjo kvantinio proto taškas materijoje – man lieka išskleisti viską, ką turiu savyje, ką Kūrėjas manyje yra sutelkęs.

Aš priimu Kūrėjo man siųstą iššūkį – kurti nuo nulio. Nuo pirminio taško, kuris dar neskleidžia jokios vibracijos. Tai kokio dažnio norėčiau savo realybės? Juk negaliu per mažai užsinorėti, būtų neįdomu gyventi. Negaliu ir per daug užsinorėti, galiu neįvaldyti visos jėgos.

Juk kurdama gyvenimą aš turiu kurti kiekvieną savo mintį, o ji turi būti tikslinė. Turiu kurti kiekvieną savo jausmą. Jis turi gimti manyje, o ne mane užgulti visa jėga iš išorės.

Kaip man pamatyti, suvokti ir sutelkti dėsnius, kurie man suformuotų geriausią gyvenimo variantą šiai dienai ir ateities matricoje. Juk aš galiu užsinorėti tiek daug patirti, kaip savęs neapriboti nežinojimu, ką rinktis?

Šiandiena galiu pasidžiaugti tuo, kad esu „nunulinta“. Nebėra erdvėje mano buvusio gyvenimo įkrovos. Realybėje yra knygos, yra santykiai, yra materialūs dalykai, bet energiniame plane viskas jau išsitrynė.

Ir aš esu Tyla. Lengvumas, nes nevirpa nei mintys, nei jausmai. Yra Taškas. Esu aš, Kūrėjas ir mūsų bendra mintis.

Drąsiai pradedu kalbėti apie savo kūrybą. Minties kūrybą, jausmo kūrybą, gyvenimo kūrybą, būties kūrybą.

Nežinau ar ta kūryba man pavyks, bet tikiu, kad pavyks. Ir negaliu sakyti pavyks ar nepavyks, juk to dar niekada nedariau. Darau sau prielaidą, kad pavyks.